Savanorių Tauragės aps. 3-iasis suvažiavimas 1927 m. turgaus aikštėje. Nuotrauka publikuota minėtoje knygoje, o originalas saugomas LCVA P-40673
Knygos viršelis
1919 m. vasaris. Sugriautas miestas-vaiduoklis kyla iš pelenų. Žmonių jame dar labai nedaug, geriausiu atveju gal bus koks 1000. Sunku patikėti, kad dar 1913 m. čia gyveno dešimt kartų daugiau. Gyvenimas po karo sunkus. Visgi lygiai prieš 100 metų Tauragėje įvyko įdomus ir svarbus Lietuvos kariuomenės istorijai nutikimas. Tai 1919 m. vasario 16 d. – Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo metinės. Skamba iškilmingai ir gražiai, tačiau realybė tuomet buvo kita.
Lietuvos kariuomenė dar tik kūrėsi, miestuose tebešeimininkavo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi, kapituliavusi okupacinė Vokietijos valdžia. Prieš akis – du metus užsitęsiantis Nepriklausomybės karas prieš bermontininkus, bolševikus ir lenkus. Situaciją labai gerai atspindi savanorio Petro Uliansko prisiminimas, kuris dalyvavo pirmajame atkurtos Lietuvos kariuomenės orkestro parade. Tai vyko ne kur kitur, o Tauragėje. Prisiminimai išspausdinti 1929 m. leidinyje „Savanoris 1919-1920. Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių knyga“. 100 metų jubiliejaus proga pateikiu P. Uliansko straipsnį „Pirmoji nepriklausomybės šventė Žemaičiuose“. Kalba netaisyta.
Pirmoji nepriklausomybės šventė Žemaičiuose
„1919 m. sausio 10 d. Tauragės srities apsaugos štabe pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, o po 15 ir mobilizuojamieji puskarininkiai ir karininkai, iš kurių susidarė gerokas inteligentų būrelis. Sausio 26 d. ir man pačiam pasisekė išsprukti iš apskrities valdybos ir stoti kariuomenėn (stoję nutarėme atliekamą laiką skirti valstybiškos idėjos propagandai. Tarp savęs pasitarę ir apsvarstę visus propagandos būdus, geriausiu pripažinome, būtent, per pasilinksminimus. Buvo nutarta ruošti vakarėliai su patriotiškų veikalų vaidinimais, deklamacijomis ir tautiškais šokiais. Šių vakarėlių rengimas ir vaidinimų režisavimas buvo pavestas man, nes aš čia pat, Tauragėj, prieš 12 metų jau buvau kartu su kunigu F. Kemešiu (Fabijonu, – aut. past.) šį darbą dirbęs.
Sausio mėnesio pabaigoj ar vasario mėnesio pradžioj suruošėme pirmą tokį vakarėlį. Kas buvo vaidinta bei deklamuota, nebepamenu. Meniškoji vakarėlio dalis gerai nusisekė ir publikai labai patiko. Šokiai buvo labai netvarkingi, mat į salę prisigrūdo daug girtų vokiečių kareivių, kurie kas tik bebūtų griežiama: ar suktinis, ar klumpakojis – vis vien šokdavo savo šlykštųjį šiberį. Kai lietuvaitės atsisakė su jais šokti, jie pakėlė triukšmą. Mes patys tada dar neturėjome jėgų juos suvaldyti. Teko kreiptis į vokiečių burmistrą, kuris, žandarams padedant, triukšmadarius nuramino. Nors vokiečių kareivių elgesys ir gadino publikos nuotaiką, bet vis dėlto vakarėlis tiek jai patiko, kad piliečiai pradėjo prašyti mane suruošti dar keletą tokių vakarėlių. Pasitarę su bendradarbiais, nutarėme suruošti vakarėlį Nepriklausomybės paskelbimo metinių sukaktuvių dieną ir nieko nelaukdami pradėjome ruoštis. Kad vokiečiai negalėtų sugadinti mūsų iškilmių, nutarėme įsileisti į jį tik kviestus svečius ir, kaip vėliau patyrėme, ši priemonė buvo gana vykusi.
Mums šiam vakarėliui besiruošiant, susirinko jau gerokas būrys savanorių ir mobilizuotų. Tad kilo sumanymas paminėti pirmąsias sukaktuves ne tik vakarėliu, bet ir kariuomenės paradu.
Vasario 4 d. Tauragėn atvyko Krašto Apsaugos Ministerijos skirtas formuoti 1 Žemaičių pėst. batalioną ir jam vadovauti Jurgis Aukštuolaitis. Tuomet batalione jau buvo 15 karininkų ir per 100 kareivių, nors ginklų teturėjome tik 40 žmonių. Įvyko bataliono karininkų pasitarimas iškilmių reikalu. Bataliono vadas liepė mums paruošti parado ceremonialą (mat, vadas buvo tik vokiečių tarnybos puskarininkis. Apie tai paaiškėjo tik vėliau). Bet juk kariuomenės paradas be orkestro neįmanomas, o mes jo kaip tik ir neturėjome. Tad reikėjo iš kur nors gauti. Buvome girdėję, kad gan pakenčiamas orkestras esąs Kelmės parapijoj, bet ten tuo metu jau šeimininkavo bolševikų gaujos ir su Kelme jokio susisiekimo nebebuvo. Kažkas karininkų prasitarė, kad (Žemaičių, aut. past.) Naumiesčio parapijoj esą keturi dudoriai. Nusprendėme būtinai juos pasikviesti. Bet koks buvo mūsų nusistebėjimas, kai vasario 15 d. vakare atvyko 3 vyrai ir 1 moteris. Pasirodo, kad ji taip pat orkestro dalyvis. Susidarė kebli padėtis. Be orkestro blogas paradas, o įmaišyti kareivių tarpan bobą – per daug jau nerimta atrodytų. Tačiau radome ir čia išeitį: susitarėme, kad moterėlė apsirengtų vyriškai. Buvo nutarta parade dalyvauti visiems kariams: tiek ginkluotiems, tiek ir beginkliams. Nedalyvaus tik basi, apsiavę medinėmis klumpėmis, naginėmis (o šių kategorijų gerokai turėjome). Vasario 16 d. rytą padarėme jau su orkestru mažą parado repeticiją. Tuomet jokios uniformos dar neturėjome. Vilkėjo kas ką turėjo. Tik karininkams, viršiloms, puskarininkiams ir grandiniams pažymėti vadas sugalvojo užmauti ant dešiniosios rankovės Mažosios Lietuvos tautiškų spalvų įvairaus platumo kaspinus: juo laipsnis aukštesnis, juo ir kaspinas platesnis. Taip pasipuošę ir išvykome į paradą. Tad nestebėtina, jog niekam nė į galvą neatėjo, kad griežikų tarpe gali būti moteris.
11 val. nužygiavome į bažnyčią. Prasidėjo iškilmingos mišios. Po mišių kun. Šidlauskas pasakė atitinkamą pamokslą, o po pamokslo prasidėjo paradas. Paradas praėjo visai sklandžiai. Paradui komandavo karininkas Kaulakis, o priiminėjo bataliono vadas. Iškilmių pažiūrėti buvo susirinkusi gausinga žemaičių minia ir didokas vokiečių kareivių būrys. Mūsų žmonelių akyse žvilgėjo susijaudinimo ir džiaugsmo ašaros, o vokiečiai piktai šypsojos. Nors kariui nepritinka, bet neiškenčiau neapsiašarojęs. Mat, atsiminiau, kad vos tik vakar mes čia pat, savo tėvynėje, buvome tik kampininkai, o dabar rengiamės jau patys šeimininkauti. Taip įvyko pirmasis Žemaičiuose Lietuvos kariuomenės paradas!
Viskas būtų buvę gerai, – jei tuomi iškilmės ir baigtųsi. Bet mūsų vadas užsikrėtė didžiausiu karingumu ir į patį vakarėlį panorėjo įnešti karingumo ūpą. Karininkų pietų metu p. Aukštuolaitis pareiškė, kad jis vakarėlio pradžioj, tuoj po Tautos himno, paskelbsiąs Žemaičiuose karo stovį. Himną giedant ir jam prakalbą laikant, visi karininkai turį saliutuoti kardais. Aš, kaipo vakarėlio rengėjas ir bendrai visų iškilmių ceremonialmeisteris, Aukštuolaičiui paaiškinau, kad tai karininkams nepritiktų. Jis su tuo sutiko.
Pagaliau prasidėjo ir vakaro iškilmės. Salė kimšte prikimšta žmonių. Bažnyčios choras sugiedojo himną. Po himno išėjo Aukštuolaitis karo stovio skelbti. Visų pirma labai įsakmiai pareikalavo visiems atsistoti, o toliau, iškilmingai paskelbęs visuose Žemaičiuose karo stovį, pradėjo drožti savo kalbą. O Viešpatie!.. kas čia per kalba buvo! Mat, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų vadas buvo parsidavęs lenkams, ir sugebėjęs prigauti mūsų dar jaunutę valdžią.
Toks mūsų vado išsišokimas nemaža visus nustebino ir sugadino nuotaiką, bet vakaro puiki programa ir šokiai vėl viską pataisė. Nesugadino nuotaikos ir norėję varu įsiveržti į vakarėlį vokiečių kareiviai. Mes jų atstovui leitenantui (jis ėjo ir miestelio burmistro pareigas) pareiškėme, kad čia dalyvauja tik kviestieji svečiai ir kad bilietų jokių nepardavinėjame, o prieš varu besiveržiančius triukšmadarius pavartosime ginkluotą jėgą. Mat, kiek tvirtai jau tą dieną jautėmės! Pastebėję prie salės durų mūsų ginkluotą sargybą, vokiečiai, nieko nepešę, keikdami prasišalino. Linksminomės iki vėlybos nakties ir pagaliau kupini geros nuotaikos pradėjome skirstytis.“
Petras Ulianskas
Komentaras
Reiktų pakomentuoti, jog minėtas Jurgis Aukštuolaitis buvo itin prieštaringa asmenybė. Viena vertus jis, kilęs iš Mažosios Lietuvos, buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, Tauragėje subūręs Prūsų Lietuvių (Žemaičių) savanorių batalioną tapo vadu. Dirbo Krašto apsaugos ministerijoje. Kita vertus, jį sugebėjo užverbuoti lenkai. Tuomet vadas padėjo rengti sukilimą prieš laikinąją Lietuvos vyriausybę, buvo numatytas lenkiškos vyriausybės vadovu. Tačiau sukilimą laiku susekus, pasitraukė į jau okupuotą Vilnių. Ten leido prieš Lietuvą nukreiptą laikraštį klaidinančiu pavadinimu „Suvienytoji Lietuva“, bet neilgai trukus, 1919 m. pabaigoje, persikėlė į Klaipėdą ir ten rūpinosi krašto prijungimu prie Lenkijos. Beje, jei ne Lietuvos kariuomenės 1923 m. operacija, Klaipėdos kraštas tikriausiai ir būtų prijungtas prie Lenkijos. J. Aukštuolaičio gyvenimo istorija rodo ir sudėtingą visos Lietuvos padėtį. Tuo metu, 1919 m. pradžioje toli gražu ne kiekvienas pilietis suprato, kokiai tautybei jis priklauso ir kokią valstybę nori kurti.
Aprašomi vakarėliai vykdavo Jono Kuršo salėje, dabartiniu adresu Bažnyčių g. 1. Tai buvo vienas pirmųjų pastatytų / atstatytų mūrinių namų po karo. Gaila, tačiau istorinis namas buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu.
Jau 1919 m. liepą kraštą pradėjo siaubti bermontininkų gaujos. Oficialiai tai Vokietijos kariuomenės karių likučiai Baltijos šalyse, kurie turėjo neleisti bolševikams skverbtis į Europą. Tačiau realybėje tai buvo rusų ir vokiečių karių plėšikų gaujos, nebemokančios gyventi taikos sąlygomis. Jos plėšdavo, o kartais ir žudydavo vietinius gyventojus. Gaujoms vadovavo Pavelas Rafalovičius Bermontas. Lietuvos kariuomenė juos iš Tauragės apylinkių išvarydavo, tačiau šie vis grįždavo. Galutinis mūšis vyko senojoje Tauragės turgaus aikštėje 1919 m. lapkričio 20 d., po kurio bermontininkai buvo nugalėti. Tačiau tai – jau kita istorija, kurią išsamiai aprašė Edmundas Mažrimas žurnale „Rambynas“ Nr. 1(13). Siekiama buvusios turgaus aikštės vietoje savanorių atminimą deramai įamžinti.
Savanorių Tauragės aps. 3-iasis suvažiavimas 1927 m. turgaus aikštėje. Nuotrauka publikuota minėtoje knygoje, o originalas saugomas LCVA P-40673
Knygos viršelis
