90 metų. Tokią garbingą sukaktį praėjusią savaitę paminėjo tauragiškis Juozas Auryla. Skaičius išties solidus, o ir kiek visko per tiek metų būta! Darbų, vargų, išgyvenimų, žinoma, ir džiaugsmo. Sveikata vyras nesiskundžia ir dabar, jau 30 metų dainuoja chore, iki šiol vairuoja automobilį ir sako, kad geriausias jo gyvenimo laikas – dabar.
Tinginiauti nebuvo kada
– Vokiečių laikais, būdamas 11 metų, jau šieną pjoviau, – vaikystės prisiminimais dalijasi Juozas Auryla, sausio 4-ąją minėjęs savo 90-metį. – Ardavom, akėdavom, kiauras dienas dirbdavom...
Jis sako, kad tėvai visada lenkė vaikus prie darbo, tinginiauti nebūdavo kada. Tauragės rajono Ringalių kaime gimusio Juozo tėvai buvo smulkūs ūkininkai, turėjo 10 ha žemės. Augino 5 vaikus, Juozas buvo vyriausias.
Dabar, pasak Juozo, gyvi likę tik jiedu su seserimi, kuri sunkiai serga, nebesikelia iš patalo.
Ypač ryškūs vyro atmintyje – Antrojo pasaulinio karo prisiminimai.
– Visą karą prabuvau kaime tėviškėj, – pasakoja jis. – O Jėzau, kaip baisu buvo! Turėjom lindynę tokią išsikasę nuo bombų, bet jei būtų pataikę, iš mūsų būtų nieko nelikę...
Darbas „po darbo“
Pasibaigus karui vaikinas pradėjo mokytis Pajūrio žemės ūkio technikume, iš ten paėmė į kariuomenę. Atitarnavo 3,5 metų.
– Po kariuomenės sutikau Gudjonytę ir apsivedžiau, – jaunystės dienas mena senolis. – Dirbau zootechniku, paskui parėjom į Tauragę. Čia iš pradžių dirbau transporte, 10 metų vairavau autobusą. Paskui 21 metus išdirbau 1 vidurinėj mokykloj, mokiau vairuoti.
Apie darbo metus jo prisiminimai nėra itin spalvingi:
– Dirbau, ir viskas, – sako senolis, – per metus po 50 vairuotojų išleisdavau, eismą ir vairavimą dėsčiau.
Kur kas daugiau jėgų ir laiko pareikalaudavo darbas „po darbo“. Aurylos augino daržoves – agurkus, pomidorus. Šiltnamius, sako, tokius turėjo pasistatę, kad „su arkliu galėjai arti“.
– Kad visi nors pusę tiek dirbtų, kiek aš esu dirbęs... Mano žmona labai darbšti buvo, – atsidūsta J. Auryla ir pasakoja, kad jo gyvenimo moteris prieš dešimtmetį mirė. – Kiek darbų drauge nudirbom! Net prie dukros namų statybos nemažai ir patys, savo rankomis, prisidėjom. Ir net „Volgą“ buvom nusipirkę. Tokių durnių kaip mes mažai yra, visi bim bam – eina į teatrus, kinus, o mes stogus dengiam... Net į Palangą nuvažiavę pailsėti neatsipalaiduodavome – vakarais grįždavom šiltnamius pasilaistyti, – pasakoja J. Auryla.
Per gyvenimą – su daina
Per gyvenimą būta ir gerų, ir blogų laikų, kurių nesinori prisiminti. Vis dėlto ilgaamžis sako, kad pats geriausias laikas – dabar. Labiausiai jis džiaugiasi užauginęs gerus vaikus: sūnus Juozas baigė du aukštuosius, dirba Kaune prokuroru, dukra Vilija baigė prekybos technikumą, dabar verslininkė – turi dvi parduotuves. Vyras turi 4 anūkus, 3 proanūkius.
Paklaustas, ar neliūdna vienam, jis sako jau pripratęs gyventi vienas, be to, dukra dažnai aplanko:
– Neliūdna, pripratau. Padeda sena draugė, dukra labai gera, visko atneša, nors ir aš pensiją gaunu. Namus tvarko, kad net kibirkštys eina... Sūnus sodybą prie Gaurės turi, nuvažiuojam vasarą. Ten smagu...
Ir tada, kai darbas darbą vydavo, ir dabar J. Aurylos dienas praskaidrina daina – 30 metų jis dainavo „Tremtinio“ chore. Ir dainuoja iki pat šiol. Tiesa, sako, kad dabar vis sunkiau nueiti į repeticijas – koją skauda.
Ilgaamžis pasakoja, kad dainuoti jam visada labai patiko, jaunystėje ir į bažnytinį chorą eidavo. O tėvelis buvo muzikantas, ir jį akordeonu groti buvo išmokęs.
„Tada Lietuva buvo kaip vienas kumštis“
Paprašytas prisiminti tas tragiškas dienas, kai Lietuvai dėl savo nepriklausomybės teko pralieti kraują, J. Auryla pasakoja visada tikėjęs, kad mūsų tėvynė atgaus nepriklausomybę.
– Visi jos laukėm ir tikėjomės, nežinau, kas nelaukė. Ir vieną sykį sulaukėm... – pasakoja senolis ir graudinasi prisiminęs, kaip per Sausio 13-osios įvykius ėjo sargybą prie Seimo, pasiėmęs armatūros gabalą, ir Kaune radijo stotį saugojo, o į Baltijos kelią su visa šeimyna važiavo.
– Tada visa Lietuva buvo kaip vienas kumštis... – atsidūsta jis.
Pasak jo, dabar kariuomenė – nepalyginsi su ta, kurioje jam teko tarnauti, o dar ir algą moka, ir valgyti gerai duoda, ir tarnauti daug trumpiau reikia.
– O svarbiausia – juk Lietuvai tarnauti eina. Nesuprantu tų, kurie vengia tarnybos – jie tingi sau tarnauti! Neįsivaizduoja, kad Lietuva yra atkovota, kraujas už ją pralietas, ir tarnauti savo šaliai – garbė, – įsitikinęs J. Auryla.
Dar jam nesuprantama, kad žmonės šiais laikais tokie savanaudiški, viens kitą nelabai užjaučia, nemyli viens kito:
– Dabar kiekvienas už save, – svarsto jis. – Visi žiūri, kaip sau naudos gauti. Antai, prisimenu, senais laikais tėvai eidavo giedoti į pagrabus, tai ten cepelinais pavaišindavo, ir viskas. O dabar reik pinigus už pagiedojimą mokėti. Nesuprantu, kaip galima už tai pinigų prašyti...
Paklaustas, kaip vertina dabartinę šalies politiką, J. Auryla sako:
– Dabar kaip arklį už vadžių tą Lietuvą tampo... Bet viskas gerai, kol yra Dalia Grybauskaitė. O kai jos nebeliks, neaišku, kas bus... Kitos tokios nebus.
Vis dėlto vyras įsitikinęs – lietuviai nepražuvo ir nepražus.
– Visokius laikus išgyvenom, tremtis ir viską, išgyvensim ir šiuos... – šypteli jis.
Valgo viską, o vaikščioti tingi
Paklaustas apie sveikatą, vyras atvirauja:
– Jau senokai skauda koją, ji nelabai lankstosi, bet širdelė dar neatsakė, kiek tikrinuos, sako, dar vis tvarkoj. Širdies operaciją turėjau prieš 10 metų.
O kokia gi tokio ilgo gyvenimo paslaptis?
– Jokių paslapčių neturiu – jokių dietų nesilaikau, kas po ranka, tą ir valgau, vaikščioti vaikštau, tik pritingiu, geriau mašina važiuoju... – juokiasi jis.
90-metį mininčio vyro tėvai, pasak jo, irgi sulaukė gražaus amžiaus: tėvas mirė būdamas 91,5 metų, mama – 92-ejų. Jis įsitikinęs, kad ir jo ilgas amžius ir gera sveikata – tėvų genų „nuopelnas“.
– Matyt, pagal tėvus ir aš, – svarsto jis. – Geras gyvenimas dabar, bet jau pabaiga... Kaip sakoma, yra pradžia, yra ir pabaiga.
