1922 metų gruodžio 16 d. apie Tauragėje iš hidroelektrinės nušvitusią elektros šviesą pranešė dienraštis „Lietuva“. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėta Tauragėje nušvitusi elektros šviesa suteikia teisę šią datą vadinti Tauragės miesto elektros energetikos diena. Kiekvienais metais gruodžio 16 d. Tauragės miesto energetika ir energetikai gali drąsiai švęsti savo profesinę šventę.
Statė okupantai
Lietuvoje elektros energija pirmą kartą buvo pradėta gaminti prieš 126 metus. Palyginus su pasauliniu mastu, galima teigti, kad ne taip jau vėlai, nes pirmoji elektros gamykla buvo pastatyta JAV 1882 m.
Tuometinėje carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje tai įvyko 1892 m., Rietavo, tuometiniame Bogdano Oginskio dvare. Tuo metu elektrifikacija galėjo rūpintis tik turtuoliai ir didikai, nes carinei Rusijos valdžios administracijai pažangios technologijos okupuotose teritorijose nerūpėjo. Bet iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Lietuvoje jau veikė 13 elektrinių, kurios tiekė elektros energiją tiek privačių asmenų, tiek įmonių, tiek visuomeninėms reikmėms.
Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavus Vokietijai, vokiečių okupacinė administracija Lietuvoje per ketverius metus pastatė dar 9 elektrines, kurių elektros energija buvo tiekiama karinėms įguloms, esančioms apskričių centruose, taip pat ir daliai gyventojų ir ligoninėms.
Pirmoji tokia elektrinė buvo pastatyta ir Tauragėje 1916–1917 metais vokiečių okupacinės administracijos. Tai liudija ranka rašytas dokumentas: „Pranešimas apie Tauragės elektros
gamyklą. Tauragės elektros gamykla pastatyta 1916–1917 m. vokiečių okupacijos
valdžios. Prie elektros gamyklos buvo įtaisyta šaldytuvė ledams dirbti. Išeinant vokiečiams
iš Tauragės visas turtas ir įtaisymai elektros gamyklos ir šaldytuvės buvo vokiečių perduoti Apskrities komitetui sulig tam tikru dokumentu. Vėliau visas tas turtas laike bermontininkų tapo iš dalies sunaikintas. Iki šiam laikui užsilikusis turtas surašytas tam tikrame akte. Šiuo metu elektros gamyklą valdo apskrities valdyba nuomojant ją privačiam asmeniui. Apskrities valdyba gauna 25% nuo visų pajamų už atleidžiamą šviesą. [...] Dirba gamykla nuo sutemų iki 11 valandai. Darbininkai prie gamyklos 2.“ Ši elektrinė veikė iki 1923 metų.
Be miesto gamyklos, vokiečiai buvo elektros gamyklą įtaisę ir psichiatrinei ligoninei, kuri
išeinant vokiečiams buvo palikta ligoninės administracijai.
Apšvietė kelis namus
Pasibaigus I pasauliniam karui ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalies elektrifikavimo lygis buvo toks, kokį paliko kaizerinė Vokietija, kuri, kaip minėta, genėtinai nemažai įrengė vietinių nedidelio galingumo elektrinių. Tokios dvi buvo įrengtos ir Tauragėje, kurių pagamintą elektros energiją buvo galima naudoti tik vos keleto namų apšvietimui, tačiau ir besikurianti Lietuvos valstybė neturėjo lėšų naujoms elektrinėms statyti. Atkūrus nepriklausomybę, visos paliktos kaizerinės Vokietijos pastatytos elektrinės buvo pripažintos valstybės turtu ir perimtos iš okupacinės Vokietijos administracijos. Tai mena ir išlikęs dokumentas. Nustačius elektrinės juridinius administratorius prasidėjo teisėtas elektrinės valdymas, kadangi tuometinė Tauragės miesto valdžia lėšų elektrinės išlaikymui neturėjo, buvo sudaryta elektrinės nuomos sutartis su privačiu asmeniu. Nors mieste ir buvo gaminama elektros energija, ji buvo tiekiama iš okupacinės Vokietijos valdžios pastatytos, o ne iš lietuvių Tauragės mieste pastatytos elektrinės.
Pirmąją lietuvišką elektrinę pastatė emigrantai
Lietuvai iškovojus laisvę, jau 1919–1920 metais vienas po kito pradėjo grįžti Amerikos lietuviai su savo kapitalu. Tauragėje Amerikos lietuviai įsteigė akcinę bendrovę „Rūbas“, kuri turėjo tikslą pastatyti verpimo ir audimo įmones ir hidroelektrinę prie Jūros upės. Elektros energijos turėjo pakakti įmonėms ir miestui. Tada ir prasidėjo pirmosios lietuvių Tauragėje elektrinės statyba.
1921 m. gegužės 31 d. Amerikos lietuvių akcinė bendrovė „Rūbas“ prašė Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Pramonės ir prekybos departamento leisti statyti Tauragėje, prie Jūros upės, hidroelektrinę ir pareiškė norą skubiai gauti leidimą, kad galėtų užbaigti statybos darbus, kol prasidės šalčiai. Leidimą statybai gavo 1921 m. liepos 16 d. Tai mena šis išlikęs dokumentas:
„Plentų ir Vandens Kelių Valdyba praneša, kad ji nieko neturi prieš, kad Lietuvos Amerikos Akcinė Bendrovė „Rūbas“ statytų ant Jūros upės ties Taurage užtvanką ir turbinas, tik pataria užtvankos konstrukciją sustiprinti viena šulų eile, arba daryti iš gelžbetonio. Šis leidimas duodamas su ta sąlyga, kad bendrovė „Rūbas“ išpildys išdėstytus pridedamame pasirašyme reikalavimus“.
Tačiau statybos savininkai, neįvertinę minėtos valdybos patarimų ir praktiškai neturėdami jokio inžinierinio supratimo apie hidroelektrinių statybas, pradėjo hidroelektrinės statybą ant Jūros upės kranto, kurią jau pastatė baigė statyti ir įrengti naudojimui 1922 metais. Apie tai buvo pranešta jau tuometiniame dienraštyje „Lietuva“.
Dienraštyje „Lietuva“ buvo skelbiama apie bendrovės „Rūbas“ atliekamus darbus ir baigiamą statyti hidroelektrinę. „Įsteigta elektros gamykla. Bendrovė „Rūbas“ ant Jūros upės ties Tauragės miestu pastatė pavyzdingą betoninę tvenkinę (užtvanką) ir elektros stotį. Minėta tvenkinė savo stiprumu ir praktiška konstrukcija yra pavyzdys Lietuvoje. Vandens kritimas duoda iki 250 arklių jėgų. Gaunamoji energija bus vartojama dviem tikslams: nakties metu apšviesti miesteliui, dienos metu sukinėti Verpimo ir audimo fabriko mašinas [...]“ (Lietuva, Nr. 62, 1922 m. kovo 17 d). Tas pats skelbimas pakartotas dar keturiuose laikraščio numeriuose.
Hidroelektrinėje buvo sumontuota vandens turbina „F. Schichau-Elbing“, pagaminta 1922 m., tačiau dėl reikalavimų nesilaikymo elektrinės paleidimas buvo vis atidedamas. Tačiau 1922 m. apie gruodžio vidurį pastatyta elektrinė pradėjo tiekti elektros energiją miesto gyventojams ir verpimo ir audimo fabrikui.
