Charizmatiška, aktyvi, užsispyrusi – tokia yra Monika Orlovaitė. Susidūrusi su sunkumais gyvenime ji nepasiduoda, bet sunkiai dirba tol kol svajonės virsta realybe. Tauragės „Versmės“ gimnaziją baigusi mergina šiuo metu studijuoja Vilniuje. Jos meilė mokslams didelė, bet meilė savo gimtajam miestui, visada jos laukiančiam šuniui ir sportui dar didesnė. Savo laiko nešvaistanti mergina dalijasi savo gyvenimo istorija.
Didžiųjų pokyčių pradžia
Monikos istorija tikrai įdomi, ji sunkiai ir kantriai mokėsi tarptautinio bakalaureato programoje „Versmės“ gimnazijoje ir svajojo apie aplinkotyros studijas Vilniaus universitete. Tačiau, gyvenimas ne visada sudėlioja viską taip kaip norisi ir Monikai, baigusiai 12 klasę, teko perlaikyti vieną egzaminą aukštesniu balu ir savo dideles svajones atidėti metams. Priverstinė metų pertrauka Monikos neišgąsdino, nusprendusi praleisti juos Tauragėje mergina atrado naują svajonę, naują širdžiai mielą vietą.
– Viskas prasidėjo tada, kai sužinojau, kad man pritrūko vieno balo iki Tarptautinio bakalaureato programos diplomo, kad jį pripažintų Lietuvoje. Nusprendžiau likti Tauragėje. Kaip tik tą vasarą atsidarė naujas sporto klubas „Eola“, o jame administratore įsidarbino viena draugė ir Rugsėjo 1-ąją vietoj universiteto eisenos žygiavau į sporto salę, – pasakoja Monika.
Sporto salė Monikai buvo naujiena, pradėjusi nuo įvadinių treniruočių, susipažinimo su treniruokliais ji po truputį augo, lankė sporto klube organizuojamas grupines treniruotes.
Monika neslepia, pradžia tikrai buvo skausminga.
– Pirmąsias savaites būdavo ir iš lovos išlipti sunku, bet atsikeli ryte ir keliauji atgal ten, kur buvai vakar, apšyli ant takelio apmažėja skausmas ir treniruojiesi, – atvirai pasakojo mergina.
Ji įsitikinusi, kad tvirtai užsibrėžus tikslą, kurį norisi pasiekti, nėra kažko lengvo ar kažko sunkaus. Yra tai, kas turi būti padaryta ir tiek.
– Nežiūrėjau į sportą kaip į kančią, man tai tiesiog tapo veikla dienos pradžioje, kuri turi būti atlikta ir tiek. Labai džiaugiuosi pasiektu rezultatu, pavyko atsikratyti apie 20 kilogramų, tiksliai net nežinau kiek, nes ne skaičiai man labiausiai rūpėjo. Žinoma, labai svarbu save tinkamai motyvuoti. Man motyvacija atsirado jau po pirmo mėnesio, nes nuo pirmos treniruotės į visą šį reikalą žvelgiau gana rimtai ir salėje savęs tikrai netausojau, turbūt todėl pirmieji rezultatai išryškėjo labai greitai, o tai geriausia motyvacija, kokia tik gali būti, – teigia Monika.
Trys valandos salėje
Tik pradėjusi lankytis sporto salėje, Monika ten praleisdavo tris valandas, nes, kaip pati juokiasi, ilgiau ten būti tiesiog neleido taisyklės. Valandą mergina skirdavo treniruokliams, valandą grupinei treniruotei ir dar apie 30–60 minučių takeliui arba elipsiniam treniruokliui priklausomai nuo to, kiek laiko likdavo.
Po metų pertraukos Monikai pavyko įgyvendinti savo svajonę – įstoti į Vilniaus universitetą, tiesa svajonė dėl studijų krypties šiek tiek pakito, mergina įstojo į geografiją.
Šiuo metu du miestus galinti vadinti namais Monika vis dėlto yra stipri savo miesto patriotė ir paklausta kur sportuoti jai patinka labiau, Tauragėje ar Vilniuje, užtikrintai teigia:
– Vienareikšmiškai tik Tauragėje. Čia per pirmuosius metus rytais ateinantys sportuoti asmenys tapo tarsi antra šeima, visada smagu pas juos sugrįžti. Tad per visas atostogas, tik grįžusi namo, traukiu į „Eolą“.
Sportuojančių žmonių dienos dažnai griežtai suplanuotos: svarbu laiku nueiti miegoti, atsikelti, pavalgyti ir treniruotis. Taigi, klausiame Monikos, kaip atrodo jos diena?
– Įprastai keliuosi anksti, užkandu ir skubu į salę. Salei visada skiriu bent dvi valandas. Po treniruotės grįžtu ir sočiai papusryčiauju. Dar viena svarbi dienos dalis tai maisto ruošimas. Maistą ruošiuosi dažniausiai visai savaitei į priekį ar bent trim dienom, nors pusryčius ir vakarienę visada darausi tą pačią dieną. Tam paskiriu vieną vakarą ir viskas. Pradžioje būdavo daug terlionių, tad ir laiko daug užimdavo, dabar savaitei susiruošti galiu ir per 2 valandas. Po treniruotės lekiu į universitetą. Grįžus po jo pasidarau įvairus darbus ir einu miegoti, – savo dienos rutina dalinasi mergina. Laiko stoka Monika nesiskundžia: – Jei turi pakankamai veiklos laiką planuoji protingai ir jo visada užtenka. Kuo daugiau veiklos tuo paprasčiau viską padaryti, o jei veiklos nėra atsiranda atidėliojimai ir tada jau nieko nebespėji. Planuoti laiką būtina, norint kažko pasiekti.
Dalijasi „Instagram“
Straipsnio herojė Monika nėra žymi „Instagram“ žvaigždė, bet savo sekėjų ratą ji turi. Savo paskyroje mergina dalijasi gyvenimo akimirkomis, pasiektais rezultatais sporto salėje, kulinariniais šedevrais. Monika pripažįsta, kad pirmosios nuotraukos iš sporto salės pareikalavo daug drąsos, na o štai maistas ir juo ruošimas jai labai patinka, taigi tokios nuotraukos dažnos jos paskyroje.
– Visa paskyra labiau priminimas sau kaip toli nuėjau nei įkvėpimas kitiems. Bet, jei kažkas iš to semiasi motyvacijos, tai man nuo to tik smagiau! Didelis palaikymas atsirado įkėlus pirmąją pokyčių nuotrauką po metų laiko nuo sporto pradžios. Na, o didžiausio palaikymo, žinoma, sulaukiu artimoje aplinkoje, – nedrąsiai džiaugiasi mergina.
Sportas, geografijos studentei, didžiausias hobis, bet mergina turi ir kitų laisvalaikio praleidimo būdų.
– Paskutiniu metu viskas daugiau mažiau sukasi aplink sportą, net išvykus atostogauti tempiuosi elastines gumas, kad pasidaryčiau treniruotę lauke. Didžioji laisvalaikio dalis ir įvairios veiklos yra kartu su „Senvagės“ krepšinio klubu, tai būtinai grįžusi vykstu stebėti jų krepšinio varžybų. O ir to laisvo laiko nėra tiek daug, reikia ir su draugais susitikti ir šuo būna pasiilgęs, jam dėmesio pritrūksta dažnai. Jei turiu laisvą minutę visada imu knygą ir skaitau, dėl to labiausiai mėgstu vasarą.
Namų ilgesys
Monika atvira – ji savo namų ir Tauragės labai pasiilgsta ir, deja, bet didelis miestas – Vilnius – jos netraukia, taip kaip ji tikėjosi.
– Namo stengiuosi grįžti kas dvi savaites. Jei nepavyksta, trečioji savaitė jau būna labai sunki. Čia greičiausiai „kalti“ labai geri santykiai su tėvais. Jie – mano mylimiausia draugija, nes visi visad kartu. O ir pačių namų pasiilgstu, ypač šuns, – pasakoja Monika.
Paklausta apie ateities planus, mergina tampa paslaptingesnė:
– Mėgstu svajoti tyliai, tik tada svajonės pildosi, be to, jos keičiasi su laiku. Kiekvienas etapas gyvenime turi savų tikslų, tad viskam savas laikas. O kaip viskas bus ateityje, bus matyti. Visgi, nuoširdžiai tikiuosi, kad sportas ir toliau liks neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Monika per gyvenimą eina su tikėjimu, kad „Jei nuolat galvosite apie tai, ką turite gyvenime, visada turėsite daugiau. Jei nuolat galvosite apie tai, ko neturite, niekada neturėsite pakankamai.“ Ir pabaigai, merginos palinkėjimas visiems kurie vis nori, vis planuoja keistis, bet taip ir lieka tik svajoti.
– Sportas, pokyčiai, neturi būti prievarta, bet svajoti neužtenka. Nėra noriu, bet... arba nori arba ne. Čia kiekvieno pasirinkimas. Aš apsisprendžiau, kad noriu ir pasikeičiau. Tai turi ateiti iš vidaus, o pradėjus visada svarbu rasti tą, kuris tau padės eiti tikslo link. Nemėgstu nebaigtų darbų, tad ir į sportą žiūriu rimtai. Neinu ten tam, kad pasirodyčiau prieš kažką, einu ten dirbti. Nebūtina eiti į „štangines“, yra daug pačių įvairiausių sporto rūšių ir tikrai manau, kad galima atrasti bent vieną sau artimą. Radus mėgstamą veiklą, apie sustojimą net nebus minčių, – užbaigdama pokalbį, kraštiečius motyvuoja mergina.
