Kamilė Smaidžiūnaitė ir Ignas Novikovas – du talentingi tauragiškiai, savo balsais džiuginę renginio „Tauragės džiazo dienos 2018“ klausytojus. Jaunų atlikėjų profesionalus vokalas ir sceniškai žaismingas pasirodymas sulaukė gausių aplodismentų. Praėjusiais metais mokslus Tauragėje jiedu iškeitė į dešimt valandų per dieną trunkančias pamokas Juozo Gruodžio konservatorijoje Kaune. Jaunuoliai dalijasi savo prisiminimais, svajonėmis ir ateities planais.
– Pradėkime nuo pradžių. Kaip ir kada Jūsų gyvenimuose atsirado muzika?
– Kamilė: muziką savo gyvenime pamenu nuo pačių mažiausių dienų. Mano mama šauni muzikos mokytoja, todėl ji mane lydi visur ir visados. Muzika man – lyg antroji kalba. Per ją stengiuosi papasakoti įvairias istorijas, svarbius išgyvenimus, linksmus nutikimus. Ji reikalinga, kad galėčiau jaustis savimi.
– Ignas: pirmoji dainavimo patirtis prasidėjo darželyje: muzikos mokytoja pasistatė mane ir dar vieną vaiką ir mudu dainavome kartu. Paskui mokytoja pastebėjo, kad intonuoju, taip prasidėjo solinė karjera. Man muzika yra meilė gyvenimui, net neįsivaizduoju be jos savo gyvenimo.
– Kaip išsigrynino stilius, kurį atliekate dabar? Ar ši paieškų kelionė buvo ilga?
– Kamilė: iš tiesų, pagrindinio atliekamų kūrinių stiliaus dar neatradau, bet kadangi studijuoju džiazą, dažniausiai jį ir atlieku. O savęs ieškojimo kelionė yra nesibaigianti, kiekvieną dieną savyje galima atrasti kažką naujo ir įdomaus, kelti iššūkius sau su vis sudėtingesniais kūriniais ir pasiekti geriausią rezultatą.
– Ignas: kadangi mokausi dainuoti džiazo ir estrados skyriuje, tai mano stilius kol kas toks ir yra – truputis džiazo, truputis estrados, o savo stiliaus dar ieškau. Labiau prie širdies lyrinis romantinis stilius.
– Kada supratote, kad gyvenimą verta sieti su muzika?
– Kamilė: labai seniai svajojau apie studijas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. O dar ir sužinojusi, kokia gera pedagogė – Raimonda Navickienė – mane mokys, nedvejodama pamėginau įstoti. Ir man pavyko!
– Ignas: ar verta gyvenimą sieti su muzika, aš ir dabar nežinau... Žinau, kad be muzikos gyventi negaliu. Apie konservatoriją pradėjau galvoti po 8 klasės, kai reikėjo pasirinkti – ar į gimnaziją, ar į konservatoriją. Pasirinkau gimnaziją, nes pabūgau palikti tėvus, tačiau dėl to pasigailėjau. Viskam pradėjo labai trūkti laiko, o dainavimo srityje taip ir netobulėjau. Todėl, dar besimokydamas 9 klasėje, padrąsintas Kamilės, nusprendžiau važiuoti mokytis į Kauną.
– Visi, kurie mokosi tradicinėje mokykloje, turbūt įsivaizduoja, kad konservatorijoje besimokantys mokiniai tik šoka ir dainuoja. Kaip yra iš tikrųjų?
– Kamilė: išties, konservatorijoje nelengva. Mes mokomės įprastus pagrindinius dalykus ir prie viso šito turime begalę muzikinių pamokų. Vidutiniškai per dieną turime po 10–12 pamokų.
– Ignas: žinoma, konservatorijoje ir šokam, ir dainuojam, tačiau mokomės ir visų pagrindinių dalykų, o dar prisideda visos muzikos pamokos. Tad mokykloje būname nuo ryto iki vakaro.
– Kaip dažnai tenka koncertuoti?
– Kamilė: tenka dažnai ir tikrai labai įvairiose šventėse. Vienas įsimintiniausių pasirodymų buvo šiemet, kartu su Sasha Song (atlikėjas Dmitrijus Šavrovas – red. past.) didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje.
– Ignas: koncertuoju dažnai, dar prisideda konkursai, kuriuose privalome dalyvauti. Man labiausiai patinka ten, kur susirenka daug žiūrovų. Šiemet buvo 2 tokie koncertai: „Žalgirio“ arenoje dainavome su Sasha Song ir Kauno kalėdinės eglės įžiebime su Ieva Zasimauskaite. Jausmas nerealus!
– Koks Jūsų santykis su Taurage? Dažnai čia grįžtate?
– Kamilė: su Taurage mes sutariam gerai. Po didelio Kauno šurmulio gera sugrįžti namo. Smagu pasidalinti tuo, ką išmokau, bet visam likti gimtajame mieste nenorėčiau. Dabar mano vieta Kaune. Ten jaučiuosi laiminga, o svarbiausia – darau tai, kas man labiausiai patinka.
– Ignas: esu labai prisirišęs prie namų, prie tėvų, turiu čia labai gerų draugų, todėl ilgai neiškenčiu – kai tik galiu, tai ir lekiu namo.
– Daug kam dainavimas yra hobis. Jums tai gyvenimo būdas, galima sakyti, ir darbas. Kokių dar be muzikos turite pomėgių?
– Kamilė: net ir visas mano laisvalaikis dažniausiai susijęs su muzika. Labai mėgstu rašyti tekstus, kurti eilėraščius ir įvairias melodijas.
– Ignas: labai mėgstu futbolą, ir sportą apskritai. Gaila, kad Kaune nelieka jam laiko, net kūno kultūra konservatorijoje yra pakeista šokių pamoka...
– Ką planuojate baigę konservatoriją?
– Kamilė: manau, studijuosiu užsienyje. Toliau žingsniuosiu muzikos keliu. Labai noriu kurti dainas ir surengti savo autorinį koncertą.
– Ignas: turiu svajonių, bet garsiai negaliu sakyti. Pirmiausia reikia pabaigti konservatoriją, liko dar dveji metai.
– Su kokiomis mintimis ir nusiteikimu einate savo svajonių link?
– Kamilė: svarbiausia – nenuleisti rankų! Nepaisant visko, kas vyksta aplink, turi nepasiduoti, nes po kiekvienos audros vis vien pakyla saulė. Visada atsiras žmonių, kurie tave palaikys, kai tau bus sunku, bet ir pats turi būti labai stiprus siekdamas savo užsibrėžtų tikslų.
Ignas: mano gyvenimo kredo: nedaug reikia, kad sukeltum šypseną, bet užtenka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma.
– Ko palinkėsite tiems, kurie bijo sieti savo ateitį su muzika?
– Kamilė: tereikia žengti pirmąjį žingsnelį. Muzika nesikandžioja. O jei ją išties mylite, ir ji jus pamils.
– Ignas: kylantiems Tauragės muzikantams linkiu niekada nepasiduoti ir būti ištikimu sau.
