2018 Lapkričio 18 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Petras Auštrevičius: Lietuva pasmerkta gyventi gerai

  • Įkelta: 2018-04-12
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

 „Tauragės žinių“ redakcijoje svečiavosi europarlamentaras Petras Auštrevičius. Visą savaitę važinėdamas po Lietuvos regionus politikas teigė matęs visko – ir atgimimo, ir stagnacijos. Tačiau, jo nuomone, svarbu, kad gerosios patirtys būtų keliamos kaip pavyzdys kitiems, o regionams patarė ne kopijuoti kaimyną, bet bandyti atrasti savo ekonominę nišą. P. Auštrevičius negailėjo gerų žodžių Tauragei, teigdamas, jog miestas turi savo dvasią, yra jaukus ir šiuolaikiškas. Pokalbyje su juo – Lietuvos mokestinės sistemos problemos, žvilgsnis į Lietuvos ir visos Europos Sąjungos finansinę ateitį, vidines ir išorines grėsmes. Kalbėdamas apie ES, politikas akcentavo bendrijos vienybę, solidarumą ir šviesias finansines perspektyvas. P. Auštrevičius pripažino, jog jam įdomūs artėjantys tiek LR Prezidento, tiek Europos parlamento rinkimai.

– Koks šios Jūsų viešnagės Lietuvoje tikslas?

– Pasiėmiau laisvą savaitę Europos Parlamente (turime mažiau posėdžių), kad pasivažinėčiau po Lietuvą. Reikia pajusti žmonių nusiteikimą, emocijas, tas bėdas, apie kurias žmonės kalba kiekvieną dieną, kaip jas sprendžia. Kartais tai kainuoja laiko prasme, bet tai yra labai svarbu. Skaitydamas interneto portalus, susidarai bendrą vaizdą, bet norint gauti tikrą pojūtį, reikia atvažiuoti. Buvau pirmadienį Kalvarijose, vakar – Alytaus rajone, būsiu Panevėžyje, dar kitur važinėsiuosi. Ir aplankau liberalus, žinoma, savo kolegas. Išgyvenam ne lengviausius laikus, reikia paramos, ūpą pakelti, pasišnekėti, žvilgtelti į ateitį. Kiti metai – rinkiminiai, daugybė visokių svarbių įvykių bus. O pokalbiams laiko mums visada pritrūksta. Politikoje kalbėjimasis ir betarpiškas bendravimas yra viena iš pagrindinių priemonių. Man pačiam labai smagu pamatyti situaciją. Skirtinga ji įvairiose Lietuvos vietose. Turiu pripažinti, kai kur jaučiasi labai stiprus ekonominis atsigavimas, matosi, kur šeimos nevargsta, su darbu ir infrastruktūra. Kai kur yra šiek tiek liūdniau, ne taip spalvingai viskas atrodo. Bet aš manau, kad geresni atvejai turi būti keliami kaip pavyzdys, kad lygiuotųsi kiti.

– Na, o kaip šiame kontekste Jums atrodo Tauragė?

– Tauragėje daug kartų esu buvęs. Aš jums pasakysiu, kaip formuojasi vaizdas apie bet kokį miestą. Apie didelį miestą susidarai vaizdą važiuodamas iš oro uosto link centro.  Įvažiuojant į Tauragę nuo Vilniaus pusės, kas krenta į akis, – tai šiuolaikiniai namai. Pastatyti pastaruoju, gal dešimtmečio laikotarpiu, nauja architektūra, nedideli, „protingi“, matosi, šeimos statėsi sau, ne prieš kaimyną pasipuikuoti. Tai yra labai svarbu ir šita kelio atkarpa sudaro apie Tauragę visiškai padorų įspūdį – miestas atrodo tvarkingai. Atvažiuoji paskui į centrą, prasideda administraciniai pastatai. Tauragė turi dvasios, nes turi šiek tiek išlikusių ir seno miesto pastatų. Ji nebus didmiesčiu, bet visada bus jaukiu, nedideliu miesteliu. Klausimas tik, kiek jame bus ekonomikos, kiek suksis ekonominės veiklos smagratis ir kiek žmonės uždirbs.

– Kas, Jūsų nuomone, galėtų padėti regionams tą „smagratį“ įsukti?

– Regionai yra skirtingi – labai svarbus dalykas – įvertinti skirtumus. Nes vienas planas visiems regionams netiks. Kas gerai Joniškiui, ne būtinai bus gerai Tauragei, ir atvirkščiai. Kiekvienas miestelis, kiekvienas regionas turi stengtis rasti kažką savito. Kopijuoti aklai nuo kaimyno – nebūtinai kelias į sėkmę. Kodėl? Todėl, kad tas kaimynas galbūt turi visai kitokią prieigą prie senovės prekybos kelio, arba turi kokią nors mokymo įstaigą, kuri ruošia vienos ar kitos srities specialistus. Nereikia kopijuoti, reikia stengtis rasti savo nišą ekonominėje sistemoje.

– Na, pavyzdžiui, Tauragėje yra stiprios gamybinės tradicijos.

– Taip, ir reikia tą stiprinti.

– Tikriausiai esate susipažinęs su Tauragės „žaliąja vizija“, ir, kaip žinia, Europos Parlamente šios idėjos aktyviai skinasi kelią. Tauragei tai – naujas posūkis, orientacija į naują politiką, technologijas. Kaip tai vertinate?

– Lietuvoje reikia vieną dalyką suprasti. Amžina atilsį akademikas Vilkas turėjo puikų išsireiškimą: „Lietuva pasmerkta gyventi gerai“. Labai gerai velykinę dvasią perteikia. Atliepiant šį nuostabų, protingą pasakymą – žinome mūsų žmonių būdą, jie yra pakankamai darbštūs, sugeba akmenį prie akmens atitinkamai priderinti, moka dirbti. O Lietuvai, žinant tai, kad mes esame Europos Sąjungoje, esame turtingiausių valstybių klube, deja, mes pradėjom nuo labai žemos vietos, – tas šuolis dar prieš akis. Bet mes privalome orientuotis bent jau aukščiau vidurkio pagal pažangumą technologijose. Todėl svarbu tai, ką Jūs paminėjote, – ar tai yra žalioji energetika, ar vadinamoji žiedinė ekonomika. Atliekų susidaro daug – vartojimas gamina atliekas. Reikia tai panaudoti, perdirbti. Ir galbūt reikia nebūtinai aklai diegti, o patiems kurti, pasiūlyti tas technologijas. Mes negalime vežti čia atsilikusių technologijų, nes tai mums gali sukurti vieną kitą darbo vietą, bet neduos šuolio, nesukurs išskirtinumo. Mums, kaip Lietuvai, reikia stengtis išlaikyti kuo mažiau paliestą nesuniokotą gamtą, su laiku šito vaizdo kaina tik didės. Į Lietuvą važiuos turistai ne dėl renovuotų daugiabučių, ne dėl stiklinių aukštų pastatų Vilniaus centre. Jie važiuos pasižiūrėti mūsų išskirtinės istorijos, pasidomėti kultūra ir pasižiūrėti į mūsų gamtą, kuri yra unikali, žinant mūsų miškingumą, žinant kai kurių regionų vandens telkinių sistemas. Taigi, išlaikyti tai su netaršiomis, pažangiomis technologijomis, yra vienintelis kelias – kito mes nematome.

– Tarp  Tauragės rajono tarybos narių kilo diskusija apie galimybes panaudoti džiovintą nuotekų dumblą biokurui. ES paramos pagalba turime pasistatę galingus nuotekų valymo įrenginius, kurie, kadangi nėra pilnai apkrauti, veikia nuostolingai. Ką Jūs apie tai manote?

– Visos galimybės yra atviros. Tarp kitko, to dumblo dabar yra sukaupti didžiuliai kiekiai Kaune, Vilniuje, nes mes neturime esminio sprendimo, kol kas nepasiūlėme. Vyriausybė turi apsispręsti, pasitarusi kartu su savivaldybėmis. Dumblas galėtų būti transportuojamas į vieną deginimo įrenginį, tarkime, Tauragė galėtų bent gerą pusę Lietuvos apimti. Bet tai turėtų būti tam tikro lygio valstybinė investicija, nes savivaldybėms tai yra nepakeliama našta. Tai yra praktiškai atsinaujinantys šaltiniai, nes ciklas yra uždaras, dumblo visada bus. Manau, tai turėtų būti ir Lietuvos savivaldybių asociacijos sprendimas, nes viena, net ir didžiausia savivaldybė yra nepajėgi tokio dalyko išspręsti. O tas delsimas, man, asmeniškai, atrodo keistokas. Tai yra protingo šeimininko vertas sprendimas. Juo labiau, kad kitos valstybės seniai yra įgyvendinusios tą dalyką.

–  Viešoje erdvėje reiškiate susirūpinimą Lietuvos mokesčių politika. Gal pakomentuotumėte savo požiūrį?

– Kur yra Lietuvos nepajudinama specifika? – Kiekviena nauja valdžia žada reformuoti mokesčius. Dažniausias žodis yra reforma Žmonėms susidaro toks įspūdis, kad tai yra kiekvienos valdžios priedermė. Jeigu nauja koalicija netars šitos frazės – kad ji reformuos mokesčius, ji laikoma neįgalia. O aš pasakyčiau, kad tai yra arti politinės beprotybės. Negali kiekviena valdžia, kiekvienu kartu reformuoti mokesčius ir sukurti vos ne pažadėtą idealią situaciją. Kur yra bėda? Kiekviena politinė partija, pagal savo supratimą, keletas asmenų, veikiančių tą politinę sritį – tai finansų ministras, Seimo nariai atitinkamuose komitetuose, kurie „užkuria“ visą šį reikalą, nubrėžia pagrindines linijas, ant ko vėliau visi tie pasiūlymai kabinami – jie ir apsprendžia tuos dalykus. O turi būti kitaip. Ko Lietuvoje nėra, tai nėra nacionalinio susitarimo dėl mūsų mokesčių – ekonominės socialinės politikos. Jeigu mes manome, kad kiekvienu kartu toks, galima sakyti, ugnikalnis turi išsiveržti Lietuvoje po Seimo rinkimų – tai yra kelias į neviltį.

– Taigi, dabartinė situacija viešoje erdvėje vertinama įvairiai. Pavyzdžiui, laisvosios rinkos instituto prezidentas  Žilvinas Šilėnas teigia, jog įvestos Sodros grindys – didžiausia nesąmonė.

– Nesąmones lemia tai, kad Lietuvoje visos politinės partijos yra pakankamai silpnos. Mes nesame dar išugdę savyje ilgamečių demokratinių tradicijų, neturime asmenų, kurie dešimtmečiais užsiima politika, ją išmano ir gali pasiūlyti. Todėl tokie blaškymaisi ir atsitiktiniai sprendimai yra neišvengiami. Bet reikia baigti tą dalyką. Turi būti rimtas nacionalinis susitarimas, pasirašyta, sutarta, ir baigti kaitalioti kas 4 metus. Kokios investicijos atsiperka per 4 metus? Kokia šeima planuoja ateitį tik 4 metams? Juk planuodamas pirkti būstą susidėlioji finansus 25–30 metų. Štai yra laikotarpis, kuris turėtų būti nepajudinamas. Mano pasiūlymas – reikia nustoti blaškytis, reikia rimtai susėsti, galbūt tai užims papildomai vieną kitą mėnesį, bet turi būti rimtų politinių partijų įsipareigojimas, kad mes laikysimės atėję to į valdžią. Na, gali būti tam tikri pakeitimai, nežymūs, bet pagrindinės gairės, – dėl pagrindinių mokesčių, lengvatų, išimčių ir skatinimo turi būti 15–20 metų laikotarpiui. Mokykimės iš tų pačių airių, mokykimės iš tų, kurie protingai nuėjo į priekį, pavyzdžių yra apstu. Neišradinėkime lietuviškos mokesčių sistemos, mes pribaigsime save su eksperimentais šioje srityje.

– AR įmanoma ES lygmeniu suformuoti vieningą socialinę politiką. Kiek toks modelis galėtų būti realus?

– Palaipsniui – taip. Socialinė politika yra nacionalinė valstybių kompetencija, bet jeigu žiūrėtume, kokios diskusijos vyksta.. Reikia įvertinti tai, kad ES šalys gyvena vieningose rinkose – žmonių migracija, darbinė, kultūrinė, gyvenamoji, yra pastovi. Taigi, mes negalime turėti ypatingai skirtingas socialines sistemas, kurios visiškai nederėtų tarpusavyje. Ne visos valstybės turi minimalią algą, ne visos turi tam tikras darbo rinkos reguliavimo priemones. Tačiau, žvelgiant į ateitį, asimiliacija ir bent kertinis harmonizavimas yra neišvengiamas.

– Ką galėtumėte pasakyti apie ES ilgalaikį biudžetą? Kokios Lietuvos finansinės perspektyvos ES fiskalinės politikos kontekste? Ne paslaptis, jog sklando mitas, kad netrukus ES paramos „kraniukas“ Lietuvai bus užsuktas, paramą teks atiduoti su kaupu, ir esą tuomet laukia neregėtas sunkmetis.

– Man tenka girdėti tokių baiminimosi garsų. Taip neatsitiks, bent po 2020 m., tikrai. Nebus jokio revoliucinio pokyčio. Nebent Lietuva nuspręstų kartu su Didžiąja Britanija pasitraukti iš Europos Sąjungos. Bet aš manau, kad mes esame dar sveiko proto tauta, žinom, kodėl esame šioje bendrijoje, ką ji mums duoda, ir kodėl mes norime joje būti. Tačiau, be abejo, tolimoje ateityje bus tam tikrų pokyčių. Ilgainiui atsiras ir dar neturtingesnių valstybių, štai 2025 m. prognozuojama, kad Juodkalnija gali įstoti, Serbija gali priartėti prie narystės. Tai yra daug skurdesnės valstybės nei Lietuva. Nors ES bendras lygis auga, bet tų neturtingų valstybių skaičius yra, deja, bet nemažėjantis. Kitaip tariant, kova dėl pinigų buvo ir išliks. Bet mums, kaip valstybei, ko gero užtruks 15–20 metų pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Nuo jo prasidės tam tikri pokyčiai, tuomet mes jau būsime turtingesni ir mūsų galvosena pasikeis. Duosiu vieną pavyzdį. Airija pasiekė ES „šimtuką“ maždaug 2000 m. laikotarpiu. Ir jie suprato, kad ateina neturtingesnės valstybės, kad jiems reikės mokėti daugiau. Tada airių diplomatų ir valstybės vadovų pozicija buvo labai aiški – mes suprantame, kad turėsime jums padėti, ir jūs supraskite, kad mes esame pasiruošę tai daryti. Kadangi stipresnės valstybės, nors skiria daugiau pinigų, laimi kitose srityse. Galbūt kažkada, gal 2040 m. Lietuva mokės daugiau, negu gauna. Bet tuo mes įrodysime, kad esame išsivysčiusi valstybė, ir tai daryti mums bus garbė. Tai yra labai svarbus dalykas.  Bet kol kas, mes negąsdinkime savęs. Turėdami 75 proc. – tris ketvirtadalius nuo to, ką turi ES vidurkis, 15 – 20 metų mes tikrai gausime pakankamai. ES biudžetas, atsakau visiems panikos kurstytojams aiškiai, jis – tik didės, kadangi ES prisiima daugiau funkcijų. Kertinės išlaidų dalys, kur išeina didžiausia ES biudžeto dalis, yra žemės ūkio politika, struktūriniai fondai. Šios dvi sritys, po 30 ir daugiau procentų, – be jų kol kas ES vienodėjimas yra neįmanomas. Galbūt keisis šiek tiek jų finansinė inžinerija, galbūt per kitokias priemones bus remiama regionų politika.

Aš manau, britų pasitraukimas su -15 mlrd. eurų per metus – toks jų yra įnašas, didelės įtakos neturės. Mums reikės surasti, kaip užkaišyti tą skylę, bet tikrai atsiras tie būdai – per europinius mokesčius, ir per kai kurių valstybių didesnius įnašus. Pripažinkime, kad tos valstybės, kurios labai yra išsivysčiusios, aš visąlaik rodau pavyzdį kaip Vokietiją – jie laimi daug daugiau, negu mes netgi gaudami finansinę paramą iš ES, kadangi jie turi visą Europos rinką – 500 mln. gyventojų. O jų produktai ir paslaugos yra konkurencingos, gera kokybė, gera kaina. Todėl manau, kad tai nebus lengvas susitarimas, bet jis bus. Atsakingi politikai visada sugeba surasti protingus sprendimus, todėl nereikia panikuoti. Procesas prasidėjo, derybos prasidėjo (Brexit, – red. past.), šie metai bus tie metai, kai mes girdėsime daug kalbų apie ES kito laikotarpio biudžetą. Gal planavimo laikotarpis bus trumpesnis, 5 metai, o ne 7, bet jis bus pakankamai svarus.

– Taigi kalbos, kad ES vienybė silpsta, neturi pagrindo?

– Žinote, visi galanda šiek tiek dantį, matydami kai kuriuos procesus vidurio vakarų Europoje. Toje pačioje Lenkijoje, priekaištai išsakomi labai atvirai – jūs norite pinigų, bet jūs nesilaikote nustatytų taisyklių. Tai mums neprideda palankumo, bet manau, kad ir tai išsispręs. Žinant tai, kad solidarumas yra pagrindinė ES vertybė, kertinis principas. Tiesą sakant, mes gauname, atrodytų, didelius finansinius srautus, bet mes duodame, dalyvaudami vieningoje rinkoje, nepalyginamai daugiau. Nes jeigu jūs palyginsite bendrijos biudžetą su visų ES šalių bendruoju vidaus produktu (BVP), jis nesiekia 1 procento. Paimkime bet kokios šeimos biudžetą. Jeigu jis yra, tarkime, 1500–2000 Eur, tai 1 proc. jiems sudarytų 15–20 eurų. Aš manau, kad tokius pinigus investuoti tikrai nebūtų pats sunkiausias šeimai sprendimas.

– Na, o kaip pasikeis Europos Sąjungos piliečių, tarp jų ir lietuvių, gyvenimo sąlygos Didžiojoje Britanijoje po Brexit?

– Lieka metai iki britų pilnateisės narystės pabaigos. Ir per šiuos metus mums reikia daug ką nuveikti. Mes esame iš esmės sutarę dėl pereinamojo laikotarpio nuo 2019-ųjų kovo iki 2020 gruodžio pabaigos. Dabar per artimiausius 3–5 mėnesius reikia sutarti, kokia bus mūsų ateitis, ar tai bus asociacija, ar pavienės sutartys tam tikrose srityse, pavyzdžiui laisva prekyba ekonomikoje, politinio saugumo bendradarbiavimas. Šiuos dalykus dar reikia aptarti ir derybos dėl jų dar tik prasideda. Nes viskas, kas buvo prieš tai, – tai skyrybų sąskaita ir apibrėžti klausimai, dėl kurių reikia sutarti bei nustatytas pereinamasis laikotarpis. Dabar bus kalbama, kokia bus ateitis. Kas yra, ne taip gerai, tai kad mes dar neišgirdom iš Londono, kokios jie nori ateities. Jie nenori laisvos prekybos, o tai reiškia, kad jie mokės mokesčius už prieigą prie vidaus rinkos. Mano nuomone, saugumo politinio bendradarbiavo srityje, mes turėsime kažką panašaus, kaip su Ukraina.

Dėl piliečių – taip gerai, kaip buvo, nebus, galima pasakyti, negąsdinant žmonių. Bet jais bus tikrai pasirūpinta, maksimaliai stengiantis, kad su jais būtų deramai elgiamasi. Žinoma, Londonas turės daugiau teisių spręsti, kiek žmonių priimti, kokias jiems suteikti garantijas ir panašiai. Jau po pereinamojo laikotarpio mes turėsime daug mažiau poveikio priemonių. Tokiais kiekiais nevažiuos, matyt, žmonės dirbti į Didžiąją Britaniją. Britai nustatys savo taisykles, ir tam turės pagrindo. Visa laimė, kad mes – abi pusės – esame europietiškų kultūrų. Aš manau, Londonas atsikvošės, pamatęs savo nepriklausomybės kainą, jau dabar kalbama apie neteisėtą Brexit finansavimą, šie dalykai lįs iš krepšio vis daugiau. Pasirodys, galbūt, kad ir kokios nors tolimesnės sostinės ranka yra pamanipuliavusi tais dalykais. Bet aš tikiuosi, kad mes vis tiek pragmatiškai spręsime visus klausimus, nes nutolti vieniems nuo kitų būtų tikrai nepateisinama.

– Vidines grėsmes kaip ir apkalbėjome. O išorinės grėsmės? Geopolitinė situacija yra kintanti, turint galvoje agresyvią Rusijos politiką bei jai taikomas sankcijas. Tauragėje iškilo abejonių dėl ES finansuojamų kaimynystės su Rusija projektų. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

– Aš labai vertinu ir Tauragės, ir kitų Lietuvos savivaldybių įsipareigojimus dėl bendradarbiavimo per sieną. Matot, reikia atskirti nacionalinius klausimus ir vietinius klausimus. Mūsų pozicija dėl grėsmių, kurios iš tikrųjų yra tikros, ir sprendžiasi „mega“ lygmeniu, tarp Maskvos ir, sakykime, NATO, kaip ir suprantami dalykai. Mes jaučiame tą nesaugumo kainą, ji, deja, yra ne mūsų pasirinkimas. Bet iš kitos pusės, – mes turim plėtoti ryšius su tų valstybių pilietine ir vietine bendruomenėmis. Ir aš, pavyzdžiui, esu įsitikinęs, ką ir apklausos rodo, jog lietuviai yra pasiruošę ginti valstybę, sąmoningumas didėja. Bet tai nereiškia, kad mūsų priešiškumas eilinių rusų atžvilgiu auga. Aš labai tuo abejoju. Galbūt yra tam tikrų vienetinių pasisakymų ir panašiai. Bet bendras, kaimyniškas nusiteikimas bendradarbiavimui išlieka. Nes jis apima abiem pusėms svarbius dalykus. Tai yra ir turizmas, ir prekyba, ir dvišaliai žmonių kontaktai – juos reikia palaikyti. Aš netikiu, kad gali būti sukurta ypatingai palanki dirva verbavimui ar pan. Būna, atsitinka, žinoma. Bet tam mes turime specialiąsias struktūras, kurios turi dirbti savo darbą.

Įtampa tarp sostinių neturėtų nusileisti į padidėjusį atšiaurumą ar abejingumą tarp bendraujančių piliečių. Manau, bendradarbiavimas per sieną turi vykti, nereikia jo politizuoti. Yra kitų būdų, kaip nusiųsti teisingą signalą. Pavyzdžiui, vienu metu buvo įsibėgėjusi diskusija dėl vizų liberalizavimo, ir tai – ne paprastiems žmonėms, bet pareigūnams. Kurie, iš esmės ir projektuoja visokiausius tokius sprendimus, žvalgyba užsiiminėja ir taip toliau. Tai gal čia mums reikėtų sustoti. O kontaktai tarp bendruomenių ir pilietinių visuomenių yra labai svarbus dalykas. Nes mes negalim patekti į Kremliaus propagandos sukurtą vaizdą, kad mes esam nacionalistai, rusofobai, neatsakome į pasveikinimą rusiškai ir panašiai. Atvirkščiai, aš manau, kad tie žmonės, kurie atvažiuoja čia, į Lietuvą, jie pamato, kad ir čia juos ir parduotuvėje mandagiai aptarnauja, ir kelią paaiškina. Tai yra labai svarbu – žmogiškoji diplomatija, kuri taip pat turi veikti.

O tai, kas tarp sostinių, aš manau, kad tai yra pagrįsta, situacija yra įtempta ganėtinai, bet neperkelkime visko automatiškai į vietinį lygmenį. Mes dažnai kalbame apie labai pragmatiškus, būtinus reikalus – geresnis tiltas, saugesnis kelias, pažymėta kultūrinė erdvė. Ką, mes neturime, kaip lietuviai, rūpintis lietuviškos kultūros paminklais Karaliaučiaus srityje? Ar neturėtume investuoti į tų paminklų išsaugojimą, ar žodinį, ar materialų? Aš manau, kad būtų labai neatsakinga, jeigu mes to nedarytume. Atsisukti nugara yra lengva, bet tai nepadeda matyti geriau.

Aš manau, kad čia ir taip yra daug visokiausių suvaržymų, deja, ne iš mūsų pusės dažniausiai, mes norėtume galbūt bendradarbiauti ir aktyviau, bet aš manau ta pati Maskva neleidžia Karaliaučiui vystyti tuos projektus. Nes matydami atvykstančius lietuvius, besišypsančius ir noriai kuriančius kultūrinį tiltą, negali jų piešti kaip rusofobų. Mes tos erdvės negalim apleisti, kaip bebūtų sunku, tai mūsų yra istorinė atsakomybė. Taigi, tik nepasinaudokime proga atsukti nugarą.

– Na ir pabaigai, kokie Jūsų paties artimiausios ateities planai? Ką ketinate nuveikti iki europarlamentaro kadencijos pabaigos, kas bus paskui?

– Džiaugtis pavasariu (juokiasi, – red. past.). Aš tikrai nekeisiu pagrindinių nuostatų, kuriomis vadovavausi iki šiol savo veikloje – esu įsitikinęs, kad lietuvių Europos Parlamente ir taip yra nedaug. Jeigu mes tinginiausim, tai padarysim meškos paslaugą ir sau asmeniškai, ir valstybei nepadėsim, ir nekursim  bendros Europos. Šitoje srityje stengsiuos išlikti aktyvus, kaip įmanoma (Europos Parlamento (EP) narių darbo statistiką analizuojančio tinklalapio mepranking.eu duomenys rodo, jog P. Auštrevičius – antras pagal aktyvumą iš Lietuvos europarlamentarų, po Vilijos Blinkevičiūtės, – red. past. ).

Darbo kryptys nesikeis – dirbu su kaimynais, tokia yra mano specializacija užsienio reikalų komitete, regioninės politikos komitete stengiuosi kiek galima būti aktyvesnis, nors tai man yra jau antrasis komitetas, papildomas. Stengsiuos ir dėl Astravo atominės elektrinės likti matomas, nes turi būtent lietuviai čia imtis iniciatyvos, niekas mums nepadės, jeigu mes nesistengsime. Su Ukraina, su Moldova, kitomis valstybėmis, kurios juda link reformų – joms reikia padėti, nes tai mūsų ateities rinkos, mūsų partneriai. Apskritai manau, užsienio politika grįžta su savo svarba ir Europai ir visam pasauliui. Pasirodė, kad pasaulis nėra toks jau saugus, deja. Matome, jog daugėja autoritarinių, nesaugių valstybių. Savo kaimynystėje mes matome, deja, daugiau negerų pavyzdžių, negu gerų. Todėl, manau, nepritrūksiu darbo.

O rinkimai į Europos Parlamentą man yra įdomūs, bandysiu dalyvauti ir Prezidento rinkimuose, jei gausiu partijos palaikymą. Manau, kad liberalų kandidatas turi būti, nors išgyvename ne pačius geriausius laikus, turime pasakyti ir savo politiniams partneriams, kad neužsakinėtų mums mišių. Nes mūsų rinkėjas yra aktyvus, tikiuosi, jo daugėja, augančioje, stiprėjančioje politinėje visuomenėje, aš manau, žmonės darosi drąsesni, ir tikrai atkreipia dėmesį į tuos, kurie nežada neįmanomų, arba tų dalykų, kuriuos žmogus pats turi daryti. Mes nebūsime populistais, neregėtų dalykų žadėtojais. Populistams atiduosime tą užduotį atlikti. Atsakinga visuomenė privalo, kaip ir kiekviena šeima, gyventi suprasdama savo galimybes, savo siekius ir stengtis juos tapatinti. Aš manau, kad mes stiprinsime savo rinkėją ne vien didžiuosiuose miestuose, bet ir tuose, kuriuose atsakinga valdžia įgyvendina savo siekius. Mums rinkimai nebūtinai bus labai lengvi, bet tikiuosi visiškai pagrįstų gerų rezultatų. Būkime optimistais.

Dėkojame už pokalbį.

Užs. Nr. 36

Prie naujojo prekybos centro „Maxima“ pluša darbininkai. Platinamas daug vairuotojų replikų sulaukęs siauras įvažiavimas į prekybos centrą.

Į miesto infrastruktūrą, pastatų tvarkymą investuoti Europos Sąjungos milijonai, tačiau galvos skausmas dėl suremontuotų objektų tampa jau taisykle, o ne išimtimi. Kaip žinia, nepraėjus nė metams po renovacijos ėmė byrėti Kultūros rūmų fasadas, praėjus vos 2 metams po sutvarkymo, ėmė griūti Meilės alėjos takas. Šiemet vėl, lyg žibutės iš po žiemos sniego, lenda statybininkų darbo brokas. Šį kartą klaidas, praėjus aštuonetui metų, atvėrė nutrupėjęs Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios fasadas.