Kraštotyrininkas, garsus bandonijos virtuozas, knygų autorius, Žemaičių kultūros draugijos narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos teatro sąjungos narys, lietuvių liaudies muzikos puoselėtojas, Tauragės rajono Garbės pilietis. Jeigu manote, kad tokia plati veikla tinka mažiausiai dešimčiai žmonių, bet jokiu būdu ne vienam, apsirinkate. Visi šie titulai ir veikla – kraštiečio, žinomo ir gerbiamo visoje mūsų šalyje, Albino Batavičiaus barai. Dėl minėtų titulų nė kiek neišpuikęs, buvęs ir likęs kuklus, šiuo metu Vilniuje gyvenantis A. Batavičius Lietuvos šimtmečio išvakarėse rado laiko atsakyti į keletą „Tauragės žinių“ klausimų.
Save laiko devynakiškiu
Tauragiškiams puikiai pažįstamas A. Batavičius gimė Batakių valsčiaus Devynakių kaime. Beje, šio kaimo, kaip ir daugelio kitų mūsų šalies kaimų žemėlapyje jau nebėra – emigracija ir kiti permainų vėjai išblaškė kaimo žmones. Nors Albino gimtinėje neliko nė vienos trobos, save jis atkakliai laiko ne tauragiškiu, ne vilniečiu, nors sostinėje gyvena jau nemažai metų, o devynakiškiu.
Baigęs tuometinėje Lomių mokykloje aštuonias klases, Albinas pradėjo dirbti Tauragės mėsos kombinate, lankė vakarinę mokyklą. Kiek save pamena, visą laiką traukė muzika. Pirmasis instrumentas buvo smuikas, kurį išmoko čirpinti padedamas muzikos mokytojo Gedimino Luobikio. Dirbdamas mėsos kombinate, ėmė groti ten susikūrusiame dūdų orkestre. Kuo tik negrojo – ir smuiku, ir klarnetu, ir birbyne, ir dumpliniu instrumentu bandonija. Suprato, kad reikia siekti išsilavinimo, tad 1961-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo ekonomiką.
Baigus mokslus, Albinui teko dirbti įvairius darbus, tačiau trauka muzikai niekur nedingo, o tik atvirkščiai – stiprėjo, kol galiausiai nugalėjo. Grojo garsiajame Mataičių folkloro teatre. Šiuo metu Albinas groja ir dainuoja Vilniaus žemaičių ansamblyje „Tyklė“. Bandonijos virtuozą A. Batavičių galima dažnai pamatyti laidose „Duokim garo“, įvairiuose festivaliuose bei šventėse. Tauragės krašto stendą jo atliekama muzika pagyvino ir šiųmetinėje turizmo parodoje „Adventur“.
– Esate diplomuotas ekonomistas – tai garantavo solidų darbą ir pajamas, tačiau nugalėjo muzika. Kodėl?
– Taip jau atsitiko, kad visas mano gyvenimas skirtas muzikai. Matyt, nugalėjo prigimtis. Labai man prie širdies nuo pat vaikystės buvo lietuvių liaudies dainos, domėjausi papročiais, folkloru. Žinoma, dar jaunas būdamas supratau, kad reikia užsidirbti, todėl ir stengiausi gerai išmokti groti bandonija. Tai universalus instrumentas, juo galima groti vestuvėse, šventėse ir šitaip užsidirbti pinigų. Juk reikėjo ir šeimą išlaikyti, ir senų nuotraukų apie Tauragę įsigyti, ir knygų leidyba kainavo.
– Priminkite, kiek esate parašęs knygų?
– „Tauragės apskrities dūdų orkestrai“, „Žemaitija“, „Tauragės kraštas senose fotografijose“, „Tauragės kraštas“. Devynakiai – Karšuvos žemės kaimas“, „Tauragė šimtmečių vingiuose“, „Negrįš tos dienos“. Esu dar vieno dainyno sudarytojas. Visa tai – kad būtų įamžinta tėviškės praeitis, kad toje praeityje gyvenusių žmonių likimai nebūtų užmiršti. Juk žmonių likimai – tai Lietuvos istorija. Kokia iš mano veiklų yra arčiausiai širdies? Žinoma, muzika, folkloras, lietuvių liaudies dainos, kurias dainuoju, groju jų melodijas.
– Ką Jums asmeniškai reiškia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?
– Didžiuojuosi tais žmonėmis, kurie prieš šimtą metų sukūrė nepriklausomą modernią piliečių valstybę. Be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios bei mūsų valstybės sėkmės istorijos. Šiandien švenčiame juk ne vien datą, o šimto metų sėkmės istoriją, kurią kūrė visi – mūsų proseneliai, seneliai, tėvai, mes ir mūsų vaikai, anūkai. Tiesa, pastaruoju metu mes labai suvakarėjome ir dažnokai dalis žmonių pamiršta savo tėvų jiems puoselėtas dvasines vertybes. Nė vieno žmogaus nesmerkiu. Juk ne viskas gerai mūsų valstybėje dabar. Ne visko, kas dabar vyksta, tikėjomės. Tikėjomės daugiau sąžiningumo, mažiau korupcijos arba visiško jos nebuvimo. Sėkmės formulė buvo ir yra labai paprasta – sąžiningai ir dorai dirbdami, palaikydami vieni kitus susikursime šviesesnę rytdieną sau, savo vaikams ir, žinoma, savo Tėvynei.
– Kas yra Tėvynė? Gal tai tik šalis, kurios pievose leidome vaikystę arba tik proginis žodis, kurį skanduosime Vasario 16-ąją?
– Lietuva – mano Tėvynė ir ji žmogui būna tik viena. Aš beatodairiškai myliu savo kraštą. Jis nors tik mažas lopinėlis prie Baltijos jūros, bet man labai didelis. Visiems tauragiškiams linkiu sėkmės ir sveikinu Valstybės atkūrimo šimtmečio proga.
Dėkojame už pokalbį.