Į redakciją užsuko prisiekęs miškininkas, Žygaičių metraštininkas Vladislovas Petrauskas, kuris ne tik buvo pripažintas geriausiu miškininku šalyje, bet ir išleido Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą knygą „Gyvenau mišku“ – apie miško puoselėjimą ir Žygaičių apylinkėse pastatytus paminklus valstybingumui bei savo patriotinę veiklą. Vladislovui svarbu ne tik prižiūrėti 63 ha miško valdą bei Petrauskų šeimos parką, bet ir įamžinti gimtinės apylinkėse gyvenusių žmonių atminimą bei Lietuvos valstybei svarbius įvykius. Žygaičiuose esančiame savo šeimos parke jis pastatė paminklą Lietuvos vardo tūkstantmečiui 2009-aisiais, pernai greta jo išliejo 4 stulpų 16,5 aukščio betono bokštą, skirtą Lietuvos šimtmečiui įamžinti. „Medžiai, dekoratyviniai augalai, įvairūs statiniai ir žmogus – sugyvenimas, poilsis, vienybė, pagarba vienų kitiems“, – teigia V. Petrauskas.
Pripažintas geriausiu
2017-ųjų pabaigoje vykusios miško savininkų konferencijos metu, V. Petrausko šeimos miško sklypas buvo įvertintas komisijos, vadovaujamos miško savininkų kuratoriaus Romo Cicėno, o pats V. Petrauskas pripažintas geriausiu miškininku visoje Lietuvos Respublikoje. Komisijos nuomone, be skrupulingos 63 ha miško priežiūros, itin išsiskiria 10,9 ha miško sklypas Tauragės rajone, Žygaičių kaime, kuriame 76-erių miškininkas Vladislovas vykdo papildomas iniciatyvas.
Savo tėviškėje po gabalėlį per dvidešimt metų V. Petrauskas įsigijo per 60 ha miško, kurį skrupulingai prižiūri: kerta menkaverčius krūmus, kuriuos panaudoja biokurui, sodina vertingų medžių jaunuolynus, ypač saugodamas ąžuolus, įrengia sausinimo sistemas, kelius ir juos prižiūri, kelia inkilus paukščiams. Įkūrė savo šeimos parką, kuriame sodina ir daugina netradicines medžių rūšis (europinį maumedį, paprastąjį buką, raudonąjį ąžuolą, pilkąjį kėnį, baltąją tuopą, trapųjį gluosnį). Vladislovas ne tik savo laiko didžiąją dalį leidžia miške – stengiasi, kad gamtos prieglobstis taptų patrauklus visiems: stato pavėsines, tvarko pamiškes.
Laureatas konferencijoje fotonuotraukomis pademonstravo įveistus ąžuolynus, įvairius net gana egzotiškus medžius ir krūmus, gyvatvores, pašarines vietas miško paukščiams ir žvėreliams, taip pat vien gamtos karalystei paliktus plotus, įrengtą šaltinėlį troškuliui numalšinti, rekreacijos objektus, buvusių sodybų paminklines lentas, paminklus ąžuolui bei Lietuvos 1000-mečiui ir dar daug kitų gražių dalykų.
Patyręs miškininkas daug jėgų skiria ir miško socialinės-urbanistinės reikšmės išryškinimui:
Petrauskų parke pastatyti paminklai ąžuolui, Lietuvos 1000-mečiui, paminklinėmis lentomis pažymėtos buvusių sodybų vietos. 2017 m. pastatytas Lietuvos šimtmečiui skirtas 16,5 m aukščio bokštas. Šiai datai atminti pasodinta 100 ąžuoliukų. Nuo 2002 metų sodinami ąžuoliukai Žygaičių gimnazijos abiturientams. Vladislovo iniciatyva 1980 metais įkurtas seniūnijos parkas. Kitas parkas įkurtas Vladislovo gimtinėje. 2016 metais ten pat pastatytas iš betono užrašas „1918–2018“. Pasodinti medžiai šeimos nariams, anūkams.
Miške nuo mažų dienų
Meilė miškui Vladislovo širdyje gimė dar vaikystėje: „Gyvenime taip susiklostė, kad nuo gimimo augau vaizdingoje pamiškėje. Visais metų laikais man miškas buvo patrauklus, dalinai paslaptingas ir ištikimas draugas. Tiek žaidžiant, riešutaujant, uogaujant, grybaujant, tiek malkaujant ar padedant tėvui atlikti įvairius darbus miške supratau ir tam tikrą ekonominę naudą,“ – teigia prisiekęs miškininkas.
Dar 1953 m., eigulio paprašyti, jis su mama kaimynystėje sodino eglutes, kurios šiuo metu suaugusios į tankų eglyną. Nuo to laiko Vladislovo gyvenimo kelias ėmė vingiuoti mišku. Po mokyklos baigimo dvejus metus atitarnavęs tarybinėje armijoje, įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Įgijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę. Po to dirbo miškininku Telšiuose, miško patologu Žemaitijos miškuose, tačiau gyveno Kauno rajone, Girionyse, ant Kauno marių kranto. Išėjęs į pensiją grįžo į gimtąją sodybą Žygaičiuose.
„Miškas mane paviliojo nuo mažų dienų – penkerių metukų su tėveliu jau važiavau į mišką ir stengiausi padėti. Galiu sakyti, kad visa laiką gyvenau mišku. Šeimos verslą privačiose valdose pradėjome nuo 5 ha, o dabar bendras miško plotas – 63 ha, iš jų jaunuolynai ir pribręstantys medynai sudaro apie 80 proc., o brandūs medynai užima 4,5 ha plotą“,– apie savo valdas kalbėjo Vladislovas. Anot jo, daugiausiai darbo buvo įveisiant mišką apleistose žemėse. Dabar jo vaisiai jau visiems matomi, o tolimesne nauda galės džiaugtis anūkai.
Ąžuolynų atkūrimas virto hobiu
Vladislovas pasakojo, jog kai 1997 metais pradėjo aptverti ąžuoliukus po vieną, vietoje trūkstant atžalų, nuėjo pasižvalgyti į gretimai esantį miško kvartalą. Čia bekirsdamas lazdynų, drebulių atžalas, pamatė daug užstelbtų ąžuoliukų. „Ėmiausi jų šviesinimo maždaug 10 arų plote. Tada net nesapnavau, kad po 4 metų juos privatizuosiu. Per daugelį metų suformavome perspektyvų ąžuolų jaunuolyną. Kai pasigyriau šeimynai, jie priekaištavo, kad užsiimu nereikalingais darbais. Ne visada suprasi, kuris darbas reikalingesnis. Laikas viską išaiškina“, – teigė dendrologas.
Želdinių priežiūra, jaunuolynų ugdymas, anot Vladislovo, miškininkystėje sudaro apie 60 procentų visų miško darbų. Keliuose plotuose miškininkas yra palikęs po kelis arus barelių, kuriuose jokie darbai nevykdyti. Per daugelį metų išryškėja skirtumai, kaip tvarkosi pati gamta.
Kodėl vyras deda tiek pastangų puoselėdamas urbanistinės miškininkystės idėjas? „Norėjosi savo pavyzdžiu įkvėpti savo vaikus, anūkus, dalinai gimines, kaimynus, kad jie darytų panašius darbus. Kiekvienam žmogui turėtų būti svarbūs gamtosauginiai – kultūriniai reikalai. Esant galimybei kurti parkus. Pasodinti medelį gimusiam vaikui. Svarbu įamžinti sodybvietes, prisiminimais ar legendomis apipintas vietas kokiais nors statiniais. Kad visi gyventume gražioje aplinkoje. Kad vaikai kažką reikšmingo padarę prie savo gyvenamos vietos niekada jos nenorėtų palikti. Kad nėra brangesnės vietos nei gimtinė“, – taip apie savo darbų prasmę kalba knygos autorius.
Miškininkystėje Vladislovui mielai talkina sūnus Darius ir anūkai bei kiti giminaičiai. Anot vyro, pirmasis giminės suėjimas gyvatvorėms, miškui sodinti įvyko 1998 metais. Dalyvavo giminaičiai iš Tytuvėnų, Vladislovo žmona. Pasodinta apie 400 metrų eglių gyvatvorių ir 0,3 ha miško. Per du dešimtmečius daug miško ir apleistuose žemėse pasodinta su talkininkais, bet daugiausia su sūnumi Dariumi. Nuo 2013-ųjų talkas Vladislovas rengia jau su anūkais.
„Miškas mums tapo darbo, poilsio, kūrybos ir tam tikrų išlaidų bei pajamų vieta. Vieną dieną nenuvažiavus į mišką, jauti viduje kažkokią tuštumą, tam tikrų priekaištų sau. Draugystė su medžiais tapo tokia stipri, kad niekas nepajėgtų jos nutraukti. Laimingas jaučiuosi tokį gyvenimo būdą pasirinkęs. Savanoriškas darbas iš idėjos yra kažkokia dovana nuleista iš aukštybių. Tai pavadinčiau ne darbu, o maloniu sau sportu,“ – teigia V. Petrauskas.
