Aktualijos

Praėjusių metų liepos mėnesį Telšių vyskupija Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijai paskyrė naują kleboną – Vaidotą Vitę. Vietos gyventojų teigimu, medinė miestelio bažnyčia atgijo. Pasikeitė ne tik stogas, bet ir tikinčiųjų požiūris į Dievą. Kaip teigė Aldona Kalašinskienė, naujasis kunigas suvienijo ir pažadino tikinčiuosius, atrodo, kad ir bažnyčios varpai garsiau skambėti pradėjo. Kalbiname dvasininką artėjant gražiausioms metų šventėms.

– Gerbiamas klebone, papasakokite apie savo šeimą, iš kur esate kilęs?

– Esu rietaviškis. Gimiau ir augau Rietavo parapijoje, tikinčiųjų šeimoje (tėvai – Laimutė ir Alfonsas Vitės, – red. past.). Turiu dvynę seserį Kristiną. Mokiausi Lauryno Ivinskio mokykloje, o nuo šeštos klasės – Rietavo Aušros katalikiškoje mokykloje. Baigęs 9 klases, įstojau į Telšių vyskupijos licėjų, kur baigiau vidurinius mokslus ir pradėjau studijas Telšių Vyskupo Vincento Barisevičiaus kunigų seminarijoje. Nuo mažų dienų lankiausi bažnyčioje, sekmadieniais giedojau jaunimo chore.

– Visą laiką gyvenote Rietave?

– Ne. Nuo šeštos klasės su tėvais persikėlėme gyventi šalia Rietavo. Kai pradėjau mokytis Telšių licėjuje, ten ir apsigyvenome su šeima. Giminės šaknys vokiškos, bet apie tai nieko daugiau nežinau.

– Papasakokite apie dvasininko kelią.

– Studijos Telšių seminarijoje truko šešerius metus. Baigę gavome diakonato įšventinimus. Dauguma buvome paskirti į parapijas, o mane paskyrė dirbti į Telšių vyskupijos kuriją, sekretoriumi. Po vienerių metų perkėlė į Kalvarijos baziliką. 2005 m. liepos 30 buvau pašventintas kunigu ir paskirtas Akmenės Šv. Onos parapiją vikaru, praleidau ten 10 mėnesių, kol buvau perkeltas į Gargždus,  Klaipėdos Kristaus  Karaliaus bažnyčią. Vėliau tarnavau Šilutėje, Telšiuose.

2011–2013 metais studijavau Romoje, Popiežiškajame Laterano universitete. Grįžęs po studijų darbavausi Plungėje, Šilalėje, po to gavau paskyrimą čia, į Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonijos administratoriaus pareigas.

– Po nepriklausomybės atkūrimo, esate trečiasis dvasininkas?

– Ilgą laiką čia tarnavo kitų parapijų dvasininkai. Po klebono Pranciškaus Ružės, iš Tauragės atvažiuodavo įvairūs kunigai. 1996–1999 metais dirbo Juozapas Bukauskas. Vėliau – Vladislovas Juškys, o dabar aš, trečias.

– Kodėl pasirinkote kunigystę?

– Kiekvieno žmogaus pašaukimas – būti kunigu, vienuoliu, mokytoju, gydytoju yra kilnus. Kartais jis yra pašaukiamas netikėtai, taip susiklosto savaime. Taip turėjo būti, tokia Dievo valia, kad pasirinkau kunigystę. Esu iki šiol laimingas.

– Kada Jūsų tėvai sužinojo apie Jūsų pasirinkimą?

– Kai išvažiavau į Telšių licėjų, prieš tai buvo svarstymų. Mano sesuo pasirinko mokytojos darbą, Šiauliuose dėsto anglų kalbą. Kai įstojau Telšių Vyskupo Vincento Barisevičiaus kunigų seminariją, mūsų buvo šešiolika, baigėme septyniese.

– Kodėl tiek mažai?

– Dauguma pasitraukė per pirmuosius antrus, trečius, ketvirtus metus, vyko savaiminė atranka.

Tuo metu, kai mokėmės seminarijoje, buvo daug klierikų (į seminarija įstojusių asmenų – red. past.). Dvasinio tėvo pareigas ėjo dabartinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Manau, tuo metu tai turėjo didžiausią įtaką klierikams, pasirinkusiems dvasininko kelią. J. Kauneckas seminarijoje skaitydavo paskaitas, vedė mokymus. Žinoma, dėstė ir daugiau gerų kunigų, kurie kiekvienam padarė teigiamą įtaką, mus sustiprino.

– Gal gyvenimo kelio pasirinkimui įtakos turėjo ir Nepriklausomybės atkūrimas?

– Žinoma. Po Nepriklausomybės atkūrimo, šviesaus atminimo vyskupo Antano Vaičiaus dėka 1989 m. buvo atkurta Telšių kunigų seminarija. Tuo metu stojančiųjų banga buvo didelė. Dabar taip nėra.

– Kodėl?

– Visoje Europoje pašauktų tarnauti Dievui mažėja. Dėl sekuliarizacijos (pasaulietiškos galvosenos, – red. past.), dėl materializmo, dėl šeimų.

Kalbant apie materializmą, dabartinis popiežius Pranciškus ne kartą yra sakęs – įkapėse kišenių nėra. Kodėl neįsiklausome į šiuos žodžius? Žmonės nori greitai praturtėti, lekia, skuba. Pamiršta ir bažnyčią, ir Dievą.

– Spaudoje skaitėme apie įšventintus kunigus, kurie buvo sukūrę šeimas, kaip vertinate?

– Tai permanentiniai diakonai. Lietuvoje šis atvejis buvo pirmas, bet pasaulyje jų yra daug. Aš tai vertinu teigiamai, labai gerai. Tai skirtingų profesijų žmonės, turintys šeimas, ir savaitgaliais padedantys kunigams pastoracijoje (darbas su tikinčiaisiais, – red. past.), ypač, didžiosiose parapijose. Jie gali krikštyti, laiminti santuokas, laidoti, sakyti pamokslus, tačiau negali klausyti išpažinties.

– Žmonių Lietuvos bažnyčiose mažėja?

– Na, kalbant apie Pagramantį, tai dabar ateina žmonių, kurie net dvidešimt metų nėra buvę bažnyčioje. Tik atėjus, vaizdas buvo liūdnokas. Tačiau po pusmečio rezultatai pasikeitė. Tikinčiųjų bažnyčioje daugėja. Klebonijoje lankosi vaikai, ruošia kalėdaičius. Vyksta katechezė, ruošiami vaikai šventai komunijai, sutvirtinimui. Mes bendraujame, paskui einame į Šv. Mišias, žinoma, kviečiu ir tėvelius. Teigiamai vertinamos Advento rekolekcijos – į jas susirinko pilnutėlė bažnyčia. Kviečiu žmones dalyvauti ne tik atlaidų metu, bet ir sekmadieniais. Raginu būti Dievo žmonėmis, skirti laiko maldai kartu su šeima, vaikais. Visada juos pastebiu, visada džiaugiuosi. Kartais aplankau moksleivius ir mokykloje.

– Kuo domisi jaunoji karta? Ko klausia?

– Mažesnieji teiraujasi apie Adventą, kaip reikia laukti Kalėdų – Kristaus gimimo šventės. Vyresniųjų klausimai gilesni, apie tikėjimą, sekmadienio šventimą, apie sakramentinį gyvenimą. Domisi iš ko mes atpažįstame, kad Dievas yra...

– Iš vaikystės prisimenu, kaip Pagramančio klebonas atvykdavo kalėdoti su rogėmis. Ši tradicija jau dešimtmetį pamiršta. Kaip žmonės sutinka jus?

– Kalėdojimą mes turėtumėm traktuoti kaip parapijos tikinčiųjų lankymą. Pirmaisiais metais žmonėms buvo netikėta, gal truputį laukė su baime, bet galiu pasidžiaugti, kad daug šeimų priėmė. Šiemet pagramantiškiai daug drąsesni, laukė, norėjo pasikalbėti, ir ne tik tikėjimo klausimais. Kunigo atvykimas į namus – puiki proga atviriau pabendrauti, šiemet stengiausi ateiti vienas, kad būtų paprasčiau atsiverti.

Nuotrauka

– Kaip žmonės priima?

– Pavaišina, ruošia pietus. Jaučiasi išlikęs dvasingumas, kurį perėmė iš tėvų. Miela, kai laukia jaunos šeimos su mažais vaikeliais. Šiemet aplankiau apie 320 šeimų, panašiai tiek ir pernai.

– Ar teko pastebėti skurdą, sergančius žmones? Ar dar kviečia kunigą parapijiečiai, kurie negali patys atvykti į bažnyčią?

– Šiais metai mūsų parapijoje palaidoti 22 žmonės. Pastebėjau, kad kunigą prie ligonio žmonės retai kviečia. Lankydamas senyvo amžiaus žmones ir gulinčius ligos patale, aprūpinu sakramentu. Šie žmonės nori ateiti į bažnyčia, prieiti išpažinties, tačiau, kai nėra jėgų, padėti gali tik kunigas, ateidamas į namus. Daug kartų kartojau, jog į namus ateinama ne tik paskutinio patepimo. Nebijokite pasikviesti kunigą, norėdami sustiprinti dvasines jėgas, pavyzdžiui, prieš svarbų gyvenimo įvykį. Tai galimybė likti dvasiškai pakylėtam.

O šeimų yra įvairių. Vieni gyvena geriau, kiti sunkiau. Pastarųjų daugiau kaimiškose vietovėse. Bet jie labiau džiaugiasi gyvenimu, kunigo apsilankymu. Jie ateina ir į atlaidus, tikiu, kad ateis ir per Šv. Kalėdas.

– Kalėdojimo metu žmonės aukoja bažnyčiai, kam šie pinigai skiriami?

– Kai kunigas apsilanko, žmonės dažnai aukoja, bet ne visada. Čia jokios prievartos nėra. Jei žmogus nori, paaukoja, pusė aukų lieka bažnyčiai, jos tarnams, remonto darbams, o kita dalis – kunigui. Tokia yra nustatyta tvarka.

Pirmaisiais metais Pagramantyje tvarkėme stogą, antraisiais vyko bažnyčios fasado atnaujinimo darbai. Pagal galimybes atlikome ir darbus viduje. Žinoma, dabar laukia didelis iššūkis – suremontuoti varpinę. Parapijiečiai noriai aukoja, jei mato, kad vyksta realūs darbai.

– Kokios yra pagrindinės klebono pareigos?

– Visų pirma – pastoracija, tikinčiųjų sielovada. Po to, visi ūkiniai reikalai. Mūsų bendradarbiavimas su valdžia, su seniūnu yra labai gražus, žmogiškas. Jie visuomet geranoriškai atsiliepia į mano prašymus. Daug padėjo bažnyčiai.

– Kaip vertinate politinę situaciją Lietuvoje?

– Manau, visi žmonės supranta, kad šiandieninė valdžia yra atitrūkusi nuo žmonių. Visi tikisi susitelkimo bendram darbui, dėl gražesnės Lietuvos. Tai yra mano mintys, kaip žmogaus.

Pas mus didelė socialinė atskirtis, vieni vargsta, kiti lobsta, taip būti neturėtų ir aš neprarandu vilties, kad viskas bus kitaip.

– Mūsų istorijoje netrūksta pykčio, prisiminkim trėmimus į Sibirą. Kodėl mes vis dar vienas kitą šnipinėjam, išduodam dėl geresnio kąsnio?

– Todėl, kad nebėra vienybės. Antra, yra didžiulis pavydas, didelė socialinė atskirtis, susiskaldymas. Jei kažkam sekasi, turime džiaugtis, jei nelaimė ištinka, džiūgaujame vėl. Neturėtų taip būti, jei esame katalikai, krikščionys. Kaip Popiežius sako, atkreipkime dėmesį į vargstančius, atkreipkime dėmesį į kenčiančius. Adventas yra ne tik laukimo, pasiruošimo metas, bet ir meilės artimui, gerų darbų darymo laikas.

Kiekvienas kažką kilnaus turite padaryti ne tik savo šeimai, artimiesiems, bet ir šalia esantiems žmonėms. Ypač kenčiantiems, vargstantiems, kad jiems tos Kalėdos būtų džiugios ir prasmingos. Kad kiekvienas žmogus pajaustų, jog Šv. Kalėdų rytą ir mano širdyje gimsta kūdikėlis Jėzus, atnešdamas džiaugsmą, ramybę, palaimą ir taiką.

Advento keliu einame sutikti Kristaus gimimo šventės. Laukti Viešpaties Dievo, kuris gims pirmąjį Kalėdų rytą. Toks turėtų būti laukimas.

Nuotrauka

– Ka palinkėtumėt Pagramančio parapijos žmonėms?

– Kiekvienam savo parapijos tikinčiajam linkiu, kad šventos kalėdos būtų prasmingos ir džiugios, kad parapija būtų vieninga, kad vienas kitą suprastų, užjaustų, padėtų, kad mums brangiausios būtų krikščioniškos vertybės, kad būtumėm tikintys, mylintys.

Dėkojame už pokalbį

Dovilė ir Valdas Bajorinai:

„Šiemet kunigas Vaidotas Vitė mus aplankė jau antrąjį kartą. Mes paprašėme, kad namus, kiekvieną kambarį pašlakstytų šventintu vandeniu. Mums atrodo svarbu, kad viskas gyvenime turėtų darną. Kunigo apsilankymas suteikia ramybę, jis ir pats labai malonus, šiltai bendraujantis. Klebono V. Vitės lauksim ir artėjančiais metais, jau bus paaugę vaikai, gal ir su pačiu kunigėliu pasišnekėti norės“.

Aldona Kalašinskienė:

„Kunigo apsilankymas namuose, – tai Dievo dovana šeimai. Kaip žmonės sako, gero vėjo įneša, Advento metu tai itin prasminga. Jautėme įtampą, kad ateis nepaprastas žmogus, kaimynė juokavo, kad reikia trobą susitvarkyt, visus kampus iššveist, tam tikra prasme, perversmą padaryti. Bet tai labai smagu, nes kunigą mūsų šeima gerai pažįsta, kaip ir jis visus. V. Vitė – šiuolaikiškas, betarpiškai mokantis su bet kokio amžiaus žmogumi bendrauti. Nereikia klauptis kunigui įėjus, jis pats paduoda ranką ir sako „labas, Aldona, labas, Stasy, kaip gyvenat? Kokie visi gražūs, pasipuošę.

Maldą sukalbėjom, kryželį davė pabučiuot, man, tiesiog, širdis suvirpėjo. Mūsų klebonas – labai savas žmogus, mylimas ir gerbiamas. Dabar jau vyrai pradėjo kalbėti, kad per šešias savaitės dienas turim apsidirbti, o sekmadienį – bažnyčion.

Atėjės padovanojo kalendorių, pamaldų tvarkaraštį, prisėdo, pašnekėjom. Jis ateina ir į bendruomenės šventes, verslininkai jį palaiko. Atsirado stebuklingas ryšys tarp tikinčiųjų ir klebono.

Esame dėkingi vyskupui Jonui Borutai už Vaidoto Vitės paskyrimą į mūsų parapiją. Dabar atrodo, kad bažnyčios varpai garsiau girdisi, dar toliau girdisi...“