Skaičiuojame paskutines dienas iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, į kasdienybę beldžiasi elektromobiliai, todėl įdomu panagrinėti dar vieną užmirštosios prieškario Tauragės temą. Tai automobiliai ir jų infrastruktūra tuometinėje Tauragės apskrityje.
Patį pirmąjį automobilį tauragiškiai tikriausiai išvydo jau 1896 m. arba per kelis vėliau sekusius metus. Prancūzų gamybos automobilius „Panhard Levasseur 4CV“ įsigijo Rusijos susisiekimo ministerija plentams Ryga-Tauragė bei Sankt Peterburgas-Varšuva (pro Zarasus-Suvalkus) prižiūrėti. Visai tikėtina, kad pačioje XIX a. pabaigoje šis keistas išradimas retais atvejais jau užsukdavo į Tauragės muitinę-pilį. Yra žinių, kad 1908 m. trims Kuršo gubernijos pirkliams leista atidaryti automobilių eismą nuo Mintaujos (dabar Jelgava) per Tauragę iki Prūsijos sienos prie Lauksargių kroviniams ir keleiviams vežti. Autobusai turėjo 4 cilindrų, 30 AG (22 kW) benzino variklius. Išliko kelios Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių kariuomenės darytos nuotraukos su automobiliais Tauragėje Vaistinės g. (dabar Vasario 16-osios) bei Skaudvilės turgaus aikštėje. Tikriausiai tai „NAG“ bei „Opel 20/45 PS“.
Tarpukario transportas
Šiek tiek sustiprėjusi jauna tarpukario Lietuva daug investavo į kelių tiesimą. 1920 m. susisiekimo ministras patvirtino „Taisykles apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“, kurios vėliau daug kartų taisytos, laikantis „Tarptautinės kelių transporto konvencijos“. 1921 m. pirmą kartą visi automobiliai suregistruoti ir gavo valstybinius numerius – baltus su juodais skaičiais.
1932 m. įvestos ir raidės, kurios reiškė registracijos miestą arba apskritį. Svarbiausias pro apskritį nutiestas kelias, žinoma, buvo Žemaičių plentas (1934–1938 m.), sujungęs laikinąją sostinę Kauną su Klaipėda. Automobilių skaičius nuolat augo, todėl atsirado poreikis automobilių remonto dirbtuvėms. Privatūs garažai priklausė Jurašienei (Dariaus ir Girėno al. 26) ir M. Leibai (Dariaus ir Girėno al. 18). Krašto kelius prižiūrėjo Susisiekimo ministerijos kelių valdybos Tauragės kelių ruožo dešimtininkas J. Preikšaitis.
Didžiausią dalį automobilių sudarė viešasis transportas bei įmonių krovininiai automobiliai. Įdomi bėgant metams apskrityse įregistruotų automobilių statistika. Tauragės apskrityje 1926 m. buvo vos 6 automobiliai, 1927 m. – jau 28, o 1938 m. – 2,5 karto daugiau – 75. Kitiems Lietuvos regionams Tauragės apskritis niekuo nenusileido, turint galvoje gyventojų skaičių. Kitokia padėtis buvo 1923 m. prisijungtame Klaipėdos krašte. Pragyvenimo lygis šioje autonominėje dalyje buvo aukštesnis, kelių tinklas geresnis, todėl plotu daug mažesnės kaimyninės Pagėgių bei Šilutės apskritys 1938 m. atitinkamai turėjo 119 ir 82 registruotus automobilius. Pagėgių apskritis ypač dideliu automobilių kiekiu galėjo pasigirti todėl, kad pirmiausia intensyviai prekiavo su klestinčia Tilže.
Viešasis transportas
Tarpukario Lietuvoje vienas iš prioritetų buvo gerinti susisiekimą tarp miestų, o ypač su laikinąja sostine. 1931 m. pradėjo veikti reguliarus autobusų maršrutas Tauragė-Šiauliai. Tauragiškius į Šiaulius dažniausiai veždavo „Ford TT“ autobusai. Įdomu tai, kad dauguma autobusų turėjo tik importuotas važiuokles (daugiausia „Studebaker“, „Ford“, MAN, „Willy‘s“, „Volvo“, „Daimler Benz“), o kėbulai buvo gaminami AB „Amlit“ bei AB „Vainausko automobilių kėbulų gamybos įmonėje“ Kaune. Panašų kaimais dardantį autobusą galima buvo pamatyti 1990 m. lietuviškame filme „Miškais ateina ruduo“. Tauragėje autobusų stotis „Standart“ buvo Dariaus ir Girėno alėjoje, greta Žydų banko (dabar „Šaukštelio studija“ ir „Vilkyškių pieninės“ parduotuvė), priešais dabartinę muzikos mokyklą. 1939 m. jau veikė vietiniai maršrutai: Tauragė-Švėkšna per Žygaičius, Vainutą, Tauragės Naumiestį (dabar Žemaičių); Tauragė-Šilalė-Kvėdarna; Tauragė-Naumiestis per Žygaičius, Vainutą. 1940 m. pagaliau sukurtas maršrutas Tauragė-Raseiniai-Kaunas.
Degalinės Tauragėje
1936 m., baigiantis pasaulinei krizei (kuri Lietuvoje nebuvo tokia jau baisi), pradėjo atsigauti šalies ekonomika. Norėdama paskatinti automobilių naudojimą ūkyje, Vyriausybė ėmėsi piginti benziną, kuris Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, buvo brangiausias. Sumažinti kuro muitai ir 24 proc. benzino kaina. Nuo 1936 m. į benziną pradėta maišyti 5 proc. etilo spirito. Nors šio mišinio, vadinamo motorinu, litras kainavo brangiau už benziną, tačiau valstybė leido pardavinėti tik motoriną, taip atseit remiant „lietuvišką“ kurą. Lyginant su Latvija ir Estija, mūsų šalyje kuras kainavo net 30 proc. brangiau! 1937 m. plotu ir gyventojų skaičiumi mažesnė Estija vien tik sunkvežimių turėjo 3,8 karto daugiau.
Išlikę žmonių prisiminimai ir nuotraukos liudija, kad prieškario Tauragėje egzistavo dvi degalinės. Bent jau dėl vienos nekyla abejonių. Abi stovėjo Dariaus ir Girėno alėjoje. Tai buvo komerciškai patraukliausia vieta, kadangi keliu važinėjo ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, važiavę į Rytų Prūsiją ir iš jos. Anksčiausiai atsirado „Shell“ degalinė. Ji stovėjo šalia „centralinės“ Tauragės vaistinės – gražaus namo priešais banko rūmus, sugriauto per karą, Dariaus ir Girėno alėjos bei Vytauto gatvių kampe. Prieškario Europoje buvo keli „Shell“ degalinių tipai. Išlikusi nuotrauka liudija stovėjus vieną benzino kolonėlę su cisterna po žeme. Sukant rankeną degalai per žarną buvo pumpuojami į baką. Dabar jau galima pasakyti, kad stotelė gaminta Prancūzijoje, raudona su balta kriauklės formos lempa viršuje, kuri šviesdavo tamsoje – „Shell“ logotipu. Tikra sėkmė, kad pavyko rasti dar egzistuojantį tokios kolonėlės pavyzdį. Ją gyvai galima pamatyti „National Motor Museum“, Gaydone, Didžiojoje Britanijoje.
Antroji degalinė, nors niekur neįvardyta ir sunku esamose nuotraukose įžiūrėti jos logotipą, panašu, kad buvo minėtoje autobusų stotyje. Kaip savo nuotraukų albume teigia Albinas Batavičius, vaikai mėgdavo eiti į stotį pauostyti žibalo, nes sakydavo, kad labai skaniai kvepia. Iš aprašymo ir esamų žinių panašėja, kad tai galėjo būti įtakingo kooperatyvo „Lietūkis“ degalinė, kadangi visos „Lietūkio“ benzino kolonėlės turėjo tokį pat logotipą.
Sunkvežimiai
Sunkvežimiai tarpukariu verslui dar buvo sunkiai įkandama prabanga, todėl juos dažniausiai naudojo tik didžiosios įmonės. Tauragėje tokia įmonė buvo AB „Maistas“. Išlikusioje 1936 m. nuotraukoje gamyklos kieme stovi „Ford AA“ furgonas. Tokių furgonų Tauragės gamykla turėjo bent keletą. Mėsos gaminiai jais buvo vežami į Klaipėdos uostą plukdymui į Didžiąją Britaniją.
Nuotrauka iš knygos A. Batavičius, E. Mažrimas „AB Tauragės maistas 1932–2012“
Po Tauragės apskritį važinėjosi gražiai apipavidalintas Šiaulių šokolado fabriko „Birutė“ furgonas, turguose prekiavęs saldainiais, panašiai kaip šiais laikais prekiaujama ledais ir kava. Nuotraukoje prie Eržvilko bažnyčios stovi krovininis „Ford A“ modelis. Po truputį plito mada sunkvežimius išsinuomoti ekskursijoms bei persikraustymui.
„Šoferio knygutė“
Tauragė priklausė Žemaitijos ruožui, kurio administracija buvo Šiauliuose. Būtent šiame mieste reikėjo lankyti vairavimo kursus, po kurių buvo suteikiama „šoferio knygutė“ – šiuolaikinio vairuotojo pažymėjimo atitikmuo. Tauragės krašto muziejuje saugoma viena tokia knygutė, priklausiusi Pranui Lukošiui iš Deferencijos kaimo, Batakių valsčiaus. „Šoferių“ paruošimas iš pradžių nebuvo labai kokybiškas ir nors šalies keliuose važinėjo nepalyginamai mažiau automobilių, avarijų įvykdavo gan nemažai.
Lengvieji automobiliai
Turėti automobilį Lietuvoje net pasiturinčiai šeimai buvo prabanga, todėl mažų automobilių nebuvo tiek jau daug. Įspūdingesnis skaičius jų buvo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Automobilį turėti galėjo sau leisti aukšto rango pareigūnai, daug klientų turintys gydytojai, bankininkai, sėkmingi verslininkai, dvarininkai ir panašiai. Šalyje daugiau nei dešimtmetį populiariausias modelis buvo pigus ir nepretenzingas „Ford A“. Išlikusiose vėlesnėse tarpukario Tauragės nuotraukose be minėtų „Ford A“, „Ford T“ dar galima spėti stovint „Fiat 519“, „Buick“, „Chevrolet“, GAZ M1 (šiek tiek automobilių buvo importuojama ir iš SSRS). Visgi perkamiausios buvo iš JAV importuotos mašinos. 1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą greit nacionalizuoti ir automobiliai. Knygoje „Automobilis Lietuvoje 1918–1940“ paskelbtas nacionalizuotų automobilių sąrašas, tarp jų ir iš Tauragės apskrities. Ne visi įrašai išsamūs, tačiau keletas patraukia akį. Žmogus, pavarde Lapinas turėjo „Ford A“ (1930 m. gamybos); „Opel Kadet“ – P. Šetkus, Smolenskis Mažeika; „Opel Olympia“ – žmogus, pavarde Latvis (1937 m. gamybos), o prabangų 1937 m. gamybos „Studebaker“ turėjo Tauragės verslininkas Goldbergas. Tai toli gražu ne visi nacionalizuoti automobiliai. Daugelis nacionalizuotos technikos pateko Šiauliuose įsteigtos „Autotresto“ kontoros žinion. Per karą absoliuti dauguma Lietuvos automobilių virto metalo laužu.
Tauragės krašto muziejaus archyvo nuotrauka
