2017 Gruodžio 15 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Tomas Raulinavičius: „audra vandens stiklinėje“

  • Įkelta: 2017-08-04

Prisipažinsiu, ketvirtadienio vakarą organizuotas mitingas Pilies aikštėje, buvo laukiamiausias šios savaitės renginys. Nuo skalūnininkų protestų laikų, nieko panašaus Tauragėje nėra buvę. Tikėjęsis įsibrauti į plazdančią demokratijos bangą ir išvysti tauragiškių demonstruojamus pilietiškumo raumenis, išgirdau viso labo demagogą iš Kauno bei pajutau sklindantį nemalonų politinį kvapelį.

Panašių sambūrių esu matęs Europos Sąjungos širdyje – Briuselyje, ir sakau nuoširdžiai – jie kelia žavesį. Tai demokratija, tai žmonių teisė, tai pilietiškumo raumenys, kuriuos būtina mankštinti ir, esant reikalui, jais pamosuoti.

Tačiau sankcionuotas susirinkimas Pilies aikštėje nuo pat pradžių kėlė abejonių. Gal dėl to, kad surengti viešą akciją, lyg ir primenančią mitingą ar streiką, nusprendė ne koks nors visuomenės veikėjas, o iš nežinia kur atsiradusi „Dunokų“ turgelio kiaušinių pardavėja. Organizatorė, viešumoje pasirodžius informacijai apie planuojamą „viešą susirinkimą“, nesugebėjo spaudai rišliai nupasakoti, kokia jo idėja. O ir į savivaldybės administraciją, dėl esą visuomenei rūpimų klausimų, ji niekada nesikreipė.

Tuomet kas įvyko ketvirtadienio vakarą? Turbūt geriausiai tai apibūdino žinomas tauragiškis Donatas Simaitis, pats nusprendęs susirinkusiesiems tarti žodį per mikrofoną. Vyras teigė tikėjęsis išvysti Sąjūdžio laikus primenantį mitingą, o pamatė, kaip pats įvardijo, būrelį pensininkų.

Mitingas neįvyko, nes buvo nevykęs. Kodėl taip nutiko, galima tik spėlioti. Galbūt nėra tokios kultūros mūsų visuomenėje, o galbūt toks susirinkimas net nėra reikalingas?

Grįžkime trumpam į mitingo pradžią. Reikia pasakyti, kad renginyje dalyvavo apie 80 žmonių. Tačiau pusė jų – policijos pareigūnai ir smalsuoliai, atėję ne reikšti nuomonę ar išsakyti siūlymus, bet pažiūrėti, kas čia per velnias dedasi.  Ir negausus rankutėm plojantis piketuotojų būrelis. Tik nesakykite, kad kažkas pabūgo. Žygaitiškiai jau įrodė, kad yra drąsūs, kovodami su skalūnininkais, Kaune vyko daugiatūkstantinis „Laisvės piknikas“, piliečiai kilo prieš alkoholio prekybos ribojimus. Žmonės jungiasi ir protestuoja, kai jaučia, jog tai yra pilietinė iniciatyva, o ne neaiškių grupuočių organizuojamas pučas.

Kaip sakė mano vienas geras bičiulis, renginys buvo kąsnis internautams, spaudai, esą šios „duonos užteks visiems“.  Iš tiesų, aikštėje buvo galima sutikti kone 10 medijos atstovų, kurie filmavo, fotografavo ir protokolavo iš lapų skaitomus tekstus. Kas juose buvo rašoma?

Daugiausiai tai – jau daugybę kartų girdėti opozicinės partijos valdantiesiems prikaišiojami klausimai ir laikraščio „Tauragės kurjeris“ straipsnių antraštės bei tekstų santraukos. Skambios, ryškios, pastebimos, bet renginio moderatoriui, veikiausiai, nelabai suprantamos. Kaip jis pats prisipažino, jis atvyko iš Kauno. Pakvietęs ant pakylos pasisakyti D. Simaitį, išsidavė, jog jo net nepažįsta – klausė, kur šis yra, kai pastarasis stovėjo vos per metrą. Atsakykite man, prašau, kam, po velnių, turgelio pardavėjai reikia kviesti susirinkimo vedėją iš Kauno? Man būtų užtekę ir nerišlios organizatorės Danguolės Marcinkienės kalbos, tačiau ne surežisuotos, iš lapo, o iš dūšios, iš tauragiškių.

Mitinge dar labiau nuvylė kone cituojami socialdemokrato Prano Petrošiaus žodžiai. Pastarasis, kaip ir buvo galima tikėtis, dar ir pats rėžė kalbą. Nesiimsiu jos turinio analizuoti, tik pridursiu, buvo galima apsieiti ir be jo. Susirinkimas pakvipo politika, nors Tauragės socialdemokratų skyriaus lyderio nesusirinko palaikyti net ištikimiausi bendraminčiai. Visa tai priminė audrą vandens stiklinėje, o mitingo organizatorė pasirodė lyg už virvių tampoma lėlė, gal dėl to, o gal ir dėl krapnojančio lietaus besibūriuojančiųjų gretos praretėjo.

Ar bus dar tokių akcijų ateityje? Nemanau. Susirinkime nebuvo konstruktyvaus bendravimo – daug garso, daug monologų, daug neaiškių klausimų, mažai siūlymų. Per daug politikos, per mažai nuoširdumo.

 

Nuo vakar Tauragės apskrities vyriausias policijos komisariate informaciją žiniasklaidai teiks šilališkė Lina Banienė. Komisariatas be atstovo spaudai dirbo nuo balandžio mėnesio, nes norinčių užimti šias pareigas nebuvo.

Pirmajame rugpjūčio numeryje skaitykite: ar verta prieš Tauragės butų ūkio privatizavimą gyventojams skubėti keisti daugiabučių administratorių, apie tai, kaip baigėsi šernams baidyti pririšto keturkojo istorija, kodėl vienytis nusprendė Tauragės futbolo treneriai, o taip pat verslo naujienos, kultūrinio gyvenimo apžvalga ir kitos miesto aktualijos.

Praėjusią savaitę nerimusios aistros dėl „Šaltinio“ progimnazijos direktorės Jūratė Lazdauskienės pasitraukimo iš užimamų pareigų kulminaciją pasiekė liepos 26-osios Tarybos posėdyje. Politikai turėjo apsispręsti, ar tenkinti mokyklos vadovės prašymą atleisti ją iš darbo nuo rugsėjo 4-tos dienos. Nors Tarybos nariai žodžiu vieningai išreiškė palaikymą direktorei, tiesaus atsakymo, nori toliau dirbti ar ne, J. Lazdauskienė vengė iki pat pabaigos. Po emocingų kalbų ir teisės aktų nagrinėjimo, Vyriausybės atstovės prie sienos remiama J. Lazdauskienė pagaliau ištarė svarbiausią savaitės frazę: „jei Taryba parodys pasitikėjimą, taip, aš  lieku „Šaltinyje“. „Tauragės žinių“ duomenimis, prašymą likti darbe direktorė pateikė jau kitą dieną.