Istoriškai taip susiklostė, kad Tauragės evangelikų liuteronų parapija vienija didžiausią Lietuvoje šios konfesijos tikinčiųjų bendruomenę. Tauragėje buvęs liuteronų bažnyčios centras laikė tvirtai subūręs tikinčiuosius net sovietų okupacijos metais – jiems nepavyko sunaikinti religinės bendruomenės, kuri kartu buvo ir kultūros, švietimo židinys. Martyno Liuterio reformacija nuo pat pradžios žengė kartu su švietimu, intelektualų susibūrimais, raštingumo skatinimu ir dvasingumu, šiomis pėdomis ir toliau ėjo liuteronybė. Reikšmingi vardai Lietuvos liuteronų bažnyčios istorijoje – aktyvus lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas Augustas Vymeris, vyskupai Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis ir jo sūnus J. V. Kalvanas jaunesnysis, gyveno Tauragėje. Simboliška, kad šiemet, švenčiant Reformacijos 500 m. jubiliejų, Tauragės liuteronai taip pat švenčia 450 m. gimtadienį.
Istorijos vingiais
Reformacija vadinami procesai, kuriuos XVI–XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas reformacija Lietuvoje truko apie 100 metų. Jos pradininko vokiečio Martyno Liuterio siekis reformuoti ir atnaujinti krikščionių tikėjimą, tapo prielaida ne tik religijos, bet ir visuomenės modernėjimui bei naujų krikščionybės atšakų atsiradimui. Formalia reformacijos judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai ant Vitenbergo pilies (dab. Saksonijos-Anhalto žemėje) durų M. Liuteris prikalė savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš neribotą popiežiaus valdžią. Reformacija davė pradžią protestantizmui ir krikščionybės atšakoms: anglikonybei, kalvinizmui ir liuteronybei.
Tauragės liuteronų parapijos istorija siekia bemaž paties miesto įsikūrimo laikus. Tauragei šiemet – 510 m., reformacijai – 500, Tauragės liuteronų parapijai – 450 metų. 1567 m. Žemaitijos kaštelionas M. Šemeta Tauragės miestelyje pastatydino evangelikų liuteronų bažnyčią ir įsteigė parapiją. Bažnyčia subūrė jau seniau buvusius miestelyje ir apylinkėje liuteronus, jie šį tikėjimą išsaugojo iki šių dienų. Bažnyčia stovėjo ant Jūros kranto, atokiau nuo dvaro sodybos, maždaug dabartinėje A. Vymerio gatvėje, kur šiandien yra parapijos namai. 2002 m., minint 435-ąsias Tauragės parapijos įsteigimo ir pirmosios bažnyčios metines, toje vietoje buvo pastatytas varpinės pavidalo paminklas su 500 kg varpu, atvežtu iš Vokietijos.
Tauragės liuteronų parapija per šimtmečius tai nyko, tai vėl atsigaudavo. Tam įtakos turėjo politinis, ekonominis ir socialinis klimatas. Naująją, M. Mažvydo bažnyčią, kuri laikoma vienu ryškiausių šių dienų Tauragės architektūrinių paminklų, projektavo VU auklėtinis, Vilniaus gubernijos architektas Karolis Gregotovičius (1799–1848). Kertinis naujosios bažnyčios akmuo buvo pašventintas 1840 m. birželio 7 d. Jos statyba ir lėšomis rūpinosi patys parapijiečiai, vadovaujami kunigo Karolio Juliaus Čėsnos. Ji išliko iki mūsų dienų, tik per I pasaulinį karą vokiečiai patrankų šūviais sugriovė jos bokštą, kuris 1938 m. buvo atstatytas. 1947 m., minint pirmosios lietuviškos knygos 400 m. jubiliejų, Tauragės bažnyčiai buvo suteiktas garbingas Martyno Mažvydo vardas.
Tarpukariu Tauragės liuteronų parapija buvo viena didžiausių Lietuvoje. Jai priklausė daugiau nei 7500 narių, iš kurių apie 5000 buvo lietuviai, likusieji – vokiečiai ( nuo 1941 m. pamaldos laikomos tik lietuviškai). Tuo metu ji nemažai nusipelnė Lietuvos švietimui ir kultūrai. 1921 m. kun. A. Vymeris su miesto burmistru Jonu Vilkaičiu organizavo lietuvių mokytojų kursus, kurie 1923 m. išaugo į Tauragės mokytojų seminariją.
Tauragėje dirbo daug kunigų. Pasižymėjo kunigai lietuvininkai Jonas Pipiras (1872–1883), Martynas Keturakaitis (1883–1892) ir latvis Gustavas Karolis Matisonas (1893–1911), kurie platino lietuviškas knygas (1872 m. uždrausti lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis, kuriuos naudojo evangelikai). Kunigas Augustas Vymeris (1911–1942) – vienas iš nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos organizatorių – garsėjo kaip aktyvus lietuvių tautinio judėjimo rėmėjas. Vyskupui J. V. Kalvanui vyresniajam ir J. V. Kalvanui jaunesniajam teko dirbti sunkiais sovietinės valdžios metais. Jau 50-tį metų Tauragė yra tradicinis Lietuvos evangelikų liuteronų centras.
Tikėjimą kuria Dievas
Dabartinis liuteronų kunigas Mindaugas Dikšaitis Tauragės evangelikų liuteronų parapijai vadovauti pradėjo 2004–aisiais, mirus vyskupui Jonui Kalvanui jaunesniajam. Pasak dvasininko, santykinai su kitomis liuteronų parapijomis, Tauragės šiuo metu yra didžiausia, nors tikinčiųjų skaičius bendrai yra labai sumažėjęs. Po antrojo pasaulinio karo buvo apie 20 proc. liuteronų, dabar yra likęs nepilnai vienas procentas.
M. Dikšaičio teigimu, Tauragės liuteronų bendruomenė vis jaunėja. Gilios kultūrinės, muzikinės ir dvasinės tradicijos, atvirumas pritraukia jaunimą. Sekmadieniais, kuomet vyksta pamaldos, mažiesiems veikia sekmadieninė mokyklėlė. Dvasininkas kalbėjo, jog ir šiais laikais, kuomet informacijos gausa atmiežia tikrovę, žmonėms vistiek ateina laikas, kai tampa svarbios vertybės, dvasingumas, ir jie ima ieškoti tikrosios tiesos, todėl bažnyčios bendruomenė, nors ir negausi, yra susitelkusi ir vieninga, nes ją kuria Kristus.
– Tikėjimo nekuria žmogus, tikėjimą kuria Dievas. Ką mes galime padaryti, tai įberti sėklą ir purenti dirvą, kurioje ji galėtų vešėti – tam reikalinga bažnyčia, – kalbėjo kunigas.
Paklaustas apie reformacijos įtaką Tauragės kultūriniam gyvenimui, M. Dikšaitis pasakojo, jog gyvenimas po reformacijos krašte pasikeitė.
– Žmonės sako, kad aiškiai matėsi, jog, kur buvo liuteroniški kaimai, gyvenimo kokybė buvo geresnė. Prievolė bažnyčioms, parapijoms buvo kurti mokyklas, ir neraštingų buvo mažai – kiekvienas namuose turėjo giesmyną, jei ne bažnyčioje, tai namuose giedodavo. Kiekvienuose namuose būdavo 3 knygos: giesmynas, Biblija ir Mišių knyga, kurioje būdavo pamokslai kiekvienam sekmadieniui. Tad jeigu į bažnyčią negalėdavo nueiti, šeimos galva, tėvas sekmadienį pravesdavo pamaldas. Tai be abejo reformuoja asmenybę, vien tai, kad tampi raštingas, – samprotavo kunigas.
M. Mažvydo bažnyčioje, kaip ir kitose evangelikų šventovėse, ypatingas dėmesys skiriamas muzikai, giesmei, čia vyksta klasikinės muzikos koncertai, aktyviai reiškiasi sakralinės muzikos kolektyvai – M.Mažvydo evangelikų liuteronų parapijos jaunimo choras „Gloria“ (vadovė R.Levickaitė-Šerpytienė), kuriame gieda ir pats kunigas M. Dikšaitis.
– Pats Martynas Liuteris yra sukūręs daug giesmių, pavyzdžiui, giesmė „Tvirčiausia apsaugos pilis“, kuri yra neoficialiai tapusi liuteronų himnu, yra Martyno Liuterio palikimas. Vėliau atsirado Paulius Gerhardtas, Johanas Sebastianas Bachas, kurio muzika yra ir sudėtinga ir tuo pačiu aiški. Vienas iš reformacijos išskirtinumų yra tai, kad nuo pat judėjimo pradžios buvo pradėta ieškoti tikinčiųjų „įvedimo“ į bažnyčią per muziką. Tuomet katalikiškose bažnyčiose giedojo vienuolių, kunigų chorai, daugiau grigališkojo choralo, kuris paprastiems žmonėms buvo paprasčiausiai neįkandamas muzikaliai. Liuteris yra pasakęs, kad muzika – tai pats didžiausias menas, šalia teologijos, – didelę muzikos reikšmę liuteronų apeigose aiškino dvasininkas.
Rytoj, birželio 24-ąją, 12 val. Tauragės M. Mažvydo liuteronų bažnyčioje vyks šventinės pamaldos parapijos 450-ająm jubiliejui paminėti, į kurias kviečiami ne tik liuteronų parapijos nariai, bet ir visi miestelėnai.
Parengė: Eglė Červinskaitė
Šaltiniai: reformacija.lt
