Tauragės kultūros paveldo tarnybos ir Genocido aukų muziejaus fondo nuotraukos
1940–1953 metų laikotarpiu, antrosios sovietinės okupacijos metais, Lietuva skaudžiai išgyveno priespaudą. Daugelio širdyse ruseno nepriklausomybės viltis. Jauni vyrai, tikėdami laisvės idėja, išėjo į miškus ir pradėjo partizaninį karą. Rezistencinis pasipriešinimas paliko Tauragės krašto istorijoje gilią žymę. Čia veikė viena gyvybingiausių Lydžio-Aukuro, Butageidžio rinktinė, Kęstučio apygardos branduolys, kraują liejo partizanai Aleksas Miliulis-Algimantas, Vytautas Gužas-Mindaugas, Juozas Kasperavičius-Visvydas, Leonas Laurinskas-Liūtas.
Įamžintos kovų vietos
Tauragiškiai neabejingi savo krašto istorijos skaudiems momentams. Tauragės apylinkėse gausu paminklų partizaninio karo aukoms, iš viso miškuose vykusioms kruvinoms kovoms įamžinti pastatyta per 17-a atminimo ženklų, pastaraisiais metais atidengti ir keletas naujų. Birželio 12-ą dieną Pagramančio regioniniame parke, Didkiemio seniūnijoje atidengtas paminklinis akmuo, skirtas žuvusiems partizanams Mečislovui Irtmonui („Žiogui“) ir Petrui Kavaliauskui. Žygaičiuose praėjusį penktadienį, minint 65-erių metų datą, kai partizanas Juozas Lukša-Daumantas, parašiutu buvo nuleistas Žygaičių miškuose, atidengta atminimo partizanams lenta ant buvusio Žygaičių valsčiaus pastato, kuriame buvo įsikūrusi NKVD būstinė.
Tauragės krašto muziejus ėmėsi iniciatyvos įrengti naują ekspoziciją Kovų ir kančių istorijos muziejuje Šubertinėje – viename garsiausių sovietinio genocido paminklų Lietuvoje. Čia sovietmečiu buvo NKVD (MGB) būstinė, kurioje nukankinti ir kieme užkasti šimtai partizanų. Spėjama, kad būtent čia guli 1947 m. žuvęs Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas.
Rugpjūčio 16–18 dienomis Tauragėje vyko pirmasis Europos paveldo dienų renginio etapas pavadinimu Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Suorganizuota talka, kurios metu Lietuvos šaulių sąjungos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės šauliai susipažino ir sutvarkė 13 rezistenciniam pasipriešinimui atminti skirtų paminklų.
Pasak istoriko Edmundo Mažrimo, rezistentai daug nusipelnė ginant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, itin sunkiu ir sudėtingu Lietuvai periodu. Todėl, ruošiantis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui jų atminimas turi būti pagerbtas.
Visgi, tikslios informacijos apie visų rezistencinėms kovoms skirtų paminklų buvimo vietą trūksta, daugelio jų įamžintas istorijas mena tik partizanų artimieji. „Tauragės žinios“ kviečia savo skaitytojus pakeliauti miškų glūdumoje vingiuojančiais partizanų takais, prisiminti paslaptingas jų kovų istorijas ir garbingą žūtį už Lietuvos laisvę.
Išdavystės, sėjusios mirtį
Daug partizanų žuvo dėl infiltruotų NKVD agentų išdavysčių. Toks likimas ištiko Miliulį ir jo artimiausius bendražygius. Kaziškės miškuose 1949 m. buvo įsikūręs ketvirtasis Jungtinės Kęstučio apygardos štabas, kuriam tuo metu vadovavo Aleksas Miliulis-Algimantas, Neptūnas. MGB agentai Šimkus ir Platonas, partizanų laikyti savais, 1949 m. birželio 9-ąją iškvietė štabo pareigūnus į susitikimą su... emgėbistais. Kovodami žuvo A. Miliulis, jo pavaduotojas Steponas Venckaitis-Biliūnas, Girėnas, štabo ryšininkas Albertas Norkus-Linksmutis, buvo suimtas štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Sidabras, kuris po tris mėnesius trukusių kankinimų ir psichologinio spaudimo pats tapo išdaviku. Buvusio partizano L. Laurinsko-Liūto žiniomis, vienam kovotojui, Jonui Paliokui (Juozaičiui)-Martynui, iš apsupties pasisekė ištrūkti. Padedamas A. Norkaus jis įlipo į medį, kur jo niekas nepastebėjo. 1999 m. prie buvusios štabo žeminės LGGRTC iniciatyva pastatytas standartinis atminimo žymuo – Vyčio kryžiaus kontūrus primenantis atminimo ženklas.
Į miškus už Lietuvos laisvę kovoti išėję vyrai nuolatos gyveno baime, sunku buvo pasitikėti net artimiausiais savo bendražygiais. Ceikiškėje apsistojusius Butageidžio rinktinės vadą Vladą Gudavičių-Vaišnorą ir rinktinės štabo narį Antaną Kundrotą-Šarūną taip pat kažkas įskundė. 1950 m. kovo 3 d. sodybą apsupo emgėbistai. Atvažiavo net dvi tanketės. Pajutę pavojų, Vaišnora ir Šarūnas pasislėpė palėpėje. Įsiveržę į namą, priešai pasiūlė partizanams pasiduoti. Šiems atsisakius, liepė šeimininkų dukrai, septyniolikmetei Danutei, pirmajai lipti į palėpę (matyt, norėta ja prisidengti). Mergina nepakluso, todėl vienas saugumietis šovė jai į nugarą... Emgėbistai dar pašaudė į lubas, metė kelias granatas, galiausiai namą padegė. Jame greit pokštelėjo du šūviai... Sudegti „laimikiui“ saugumiečiai nedavė, lavonus iš degančio namo išvilko į kiemą. Ant kūnų užmetė kelias lentas ir ant jų, šaukdami „bandity!“, šokinėjo, trypė. Tauragės–Tilžės plentui pradėjus leistis į Ežeruonos slėnį, dešinėje pusėje, paplentėje, matyti juodo šlifuoto akmens paminklas 1950 m. kovo 3 d. žuvusiems partizanams.
Tauragės apylinkėse – sąjūdžio centras
Kavadonių laukuose 1949 m. birželio 11 d. žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo viršininkas kapitonas Vytautas Gužas-Mindaugas, Kardas. Į pasipriešinimo sąjūdį Žemaitijoje aktyviai įsitraukė nuo pat jo pradžios, vadovavo vienam Lydžio rinktinės būriui. 1947 m. balandžio 6 d. Paparčių kaime būrį apsupus, iš jo vienintelis liko gyvas. Šią nelaimę skaudžiai išgyveno, bet kovą tęsė, tapo vienu Kęstučio apygardos, vėliau Jūros srities vadų. Pasižymėjo daugelyje mūšių. 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime ir tapo vienu iš aštuonių vasario 16-ąją pasirašytos LLKS tarybos deklaracijos signatarų. 1999 m. netoli jo žuvimo vietos LGGRTC iniciatyva ir lėšomis pastatytas standartinis atminimo žymuo. Norint jį rasti, reikia važiuoti Šiaulių–Tauragės plentu. Atskaičiavus keturis kilometrus nuo Kryžkalnio, sukti į dešinę, Gedgaudiškės link. Už puskilometrio vėl sukti į dešinę ir vykti dar vieną kilometrą.
Antegluonis – pakelės kaimas prie Tauragės-Kryžkalnio plento. Miške į pietus nuo jo, Agluonos kairiajame krante, prie Bijoto upokšnio yra Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus-Visvydo ir štabo nario Albino Biliūno-Džiugo žūties vieta. Kęstučio apygardos štabas Antegluonyje buvo įsikūręs nuošalioje partizanų rėmėjų Juknų sodyboje, kuri pusmetį buvo pietų Žemaitijos rezistencinio sąjūdžio centru. Kai 1947-ųjų balandžio 12-ąją sodybą apsupo kariuomenė, žeminėje buvo apygardos vadas Visvydas ir partizanas Džiugas. Supratę, kas įvyko, jie, kiek pajėgė, sunaikino turėtus dokumentus, turtą ir susisprogdino. Sprogimo sudarkyti rezistentų kūnai buvo išvežti į Tauragę, manoma, kad jie užkasti buvusios NKVD (MGB) būstinės, vadinamosios Šubertinės, kieme. Sunaikinus vadavietę Kęstučio apygarda nesubyrėjo. 1947 m. gegužės 20–25 d. vykusiame vadų pasitarime nauju vadu buvo išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas. Kova tęsėsi. Šiandien vienkiemio vieta pamažu užauga mišku, tačiau buvusios žeminės duobė matosi gerai. Prasidėjus Atgimimui, buvę žuvusiųjų bendražygiai šalia jos pastatė medinį kryžių. 1993 m. Leono Laurinsko, Tito Žymančiaus, Albino Rimkaus ir kitų iniciatyva bei triūsu čia pastatytas akmeninis paminklas su žuvusiųjų atvaizdais.
Ištikimi laisvei
Šakviečio-Kasbarynų miške 1948 m. balandžio 21 d. buvo apsistojęs vienas Kęstučio apygardos III kuopos būrys, 13 vyrų. Nežinia, kokiu būdu MGB sužinojo, kur yra partizanų stovyklavietė, ir ją apsupo. Partizanai tuo metu miegojo, bet sargybinis išgirdo įtartinus garsus. Vyrai dar spėjo pagriebti ginklus, ir užvirė kautynės. Jie bandė prasiveržti gilyn į girią, tačiau ten ties kvartalų linijomis laukė pasalos. Kautynėse žuvo Jonas Galminas-Putinas, Evaldas Stelmokas-Šilas ir Jonas Poška-Kęstutis. Pastarąjį jau iki tol priešų kulkos buvo kliudžiusios vienuolika kartų, o lemtinga tapo dvyliktoji. Mūšyje mirtinai sužeistas buvo ir Leonas Pocius-Meška, kuris nelaisvėje greitai mirė. Sunkiai sužeistam Leonui Laurinskui-Liūtui pavyko nepastebėtam likti miške. Prasidėjus Atgimimui, 1988-ųjų birželio 14 d. buvęs partizanas Liūtas Vilniaus Katedros aikštėje bene pirmasis Lietuvoje viešai iškėlė trispalvę. 1992 m. Leonas Laurinskas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1994 m. – Krašto apsaugos ministerijos vardiniu ginklu. 1998 m. L. Laurinskui suteiktas ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyvio – Kario savanorio teisinis statusas. Tais pačiais metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Mirė 2013 m. gegužės 4 d, iki tol spėjo papasakoti kraštiečiams ne vieną kvapą gniaužiančią kovų istoriją. Juodas akmeninis paminklas pastatytas 1992 m. toje vietoje, kur nuo 1948 m. ilsėjosi mūšyje žuvę partizanai Putinas, Šilas ir Kęstutis. Atgimimo metais jų palaikai perkelti į Kaltinėnų kapines. Pagrindinis šių rezistentų atminimo įamžinimo iniciatorius – vėlgi Leonas Laurinskas. Jam talkino „Geležinio vilko“ rinktinės kariai.
Esant Batakiuose galima prisiminti vieną ypatingos narsos pareikalavusį partizanų žygį. 1947 m. rudenį keturi vietiniai kovotojai – Albertas Norkus-Linksmutis, Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Stasys Plienaitis-Voldemaras ir Česlovas Remeikis-Plienas, padedami rėmėjo, valsčiaus darbuotojo Antano Laugalio, neįtikėtinai drąsiai puolė Batakių stribų būstinę. Nors netoli stovėjo apie 150-ties kareivių dalinys, nemažai priešų buvo pačioje būstinėje, partizanams pasisekė pasiekti tikslą – išvaduoti suimtą ryšininkę Albiną Norkutę ir su minimaliais nuostoliais (tik Č. Remeikis buvo sužeistas) pasitraukti. Deja, sėkmingoms partizanų operacijoms atminti paminklai kol kas nestatomi. Tačiau pietinėje šio seno miestelio pašonėje, netoli evangelikų liuteronų bažnyčios paminklinis akmuo žymi 1945 m. Mickiškės-Žiburių kautynėse žuvusiųjų kapavietę. Šioje vietoje ilsisi 1945 m. rugpjūčio 10 dieną žuvę Kęstučio apygardos Lydos rinktinės Saturno būrio 5 partizanai Steponas Norkus, Juozas Kaminskas, Jonas Jakutis, Stasys Jukna, Antanas Jokubauskas. Du to paties būrio kovotojai – vadas Jonas Strainys-Saturnas ir Antanas Norkus-Antoška – žuvo po kelių dienų Lybiškų kaime. Jų kūnus stribai buvo užkasę bombos duobėje, Gryblaukio miške. 1990 m. didvyrių palaikai perkelti į Batakių kapines.
Sudarė Eglė Andrijauskienė, pagal E. Mažrimo ir V. Almonaičio medžiagą
Tauragės kultūros paveldo tarnybos ir Genocido aukų muziejaus fondo nuotraukos
