Šiandien Lietuvos šaulių sąjunga – stipri patriotinė organizacija, nuolat gausėjanti naujais nariais. Šios organizacijos ištakos siekia sunkius Lietuvai 1919-uosius metus. Įkūrėjas – V. Putvinskis-Pūtvis (1873–1929) – dvarininkas, žymus visuomenės ir kultūros veikėjas. Tarpukario metais kiekviename bažnytkaimyje veikė šaulių kuopos, kurias steigė ir joms vadovavo pradžios mokyklų mokytojai, atsargos karininkai.
Lomių krašto praeities puslapiuose svarbią vietą užima prieškario metais veikusi gerai organizuota šaulių kuopa. Ši organizacija būrė kaimuose gyvenančius jaunuolius, atliko šviečiamąjį darbą, diegė etikos normas, auklėjo patriotine dvasia. Kaimyninio Šakviečio bei Vaitimėnų šaulių kuopos turėjo net savo dūdų orkestrus, kurie dalyvaudavo vietos bei apskrities centre – Tauragėje – organizuotose šventėse. Apie tai rajono spaudoje yra rašęs kraštotyrininkas Albinas Batavičius.
Demobilizuotas iš Lietuvos kariuomenės, Jonas Kūras (kilęs nuo Griškabūdžio) atvyko į Lomius, kur pradžios mokykloje dirbo mokytojo pareigose. Apie 1934 metus mokytojas įkūrė šaulių kuopą. Beveik visi jos nariai jau buvo atlikę tarnybą Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Istorinė atmintis išsaugojo kai kurių lomiškių, šaulių kuopos narių, pavardes: Stasys Alijošius, Vincas Liutkus, Juozas Gečas, Jonas Žilaitis, Bronius Pūkys, Petras Kenstavičius, Juozas Martinkus, Pranas ir Adolfas Popendikiai, Algis Puskunigis ir kiti.
Šaulių būstine tapo Lomių pradžios mokykla, čia buvo saugoma šaulių kuopos vėliava, dokumentai, kitos relikvijos. Šauliai, išskyrus vadą, uniformų neturėjo, tik nešiojo šaulio kepures ir segėjo ženklelius, kuriuos pirko už savo lėšas.
Priklausyti šaulių organizacijai kaimo jaunuoliams buvo didelė garbė, nes ne visi norintys buvo priimami. Šaulių autoritetą kėlė paties vado J. Kūro asmenybė. Vadas buvo griežtas, veiklus, dėmesingas, gerai išmanė karinius dalykus.
Viena iš pagrindinių šaulių kuopos veiklos sričių – karinių žinių gilinimas bei pratybų organizavimas. Kaimo centre, Šunijos pakrantėje, šauliai turėjo įsirengę lauko šaudyklą, kurioje vykdavo pratybos. Lomių kuopą sudarė apie dvidešimt vyrų, tačiau lomiškiai turėjo tik du šaunamuosius ginklus, su kuriais galėjo tobulinti taiklumą. Liudininkų teigimu, vieną šautuvą kuopai nupirko ir padovanojo pasiturintys Lomių krašto ūkininkai, kitą gavo iš Tauragės šaulių sąjungos štabo. Pratyboms vadovavo pats kuopos vadas J. Kūras. Lomių šauliai jautė dėmesį ir pagalbą iš apskrities centro. Atvykdavo lektoriai, šviesdavę šaulius politinėmis, patriotinėmis bei buitinėmis temomis.
Išlikęs faktas apie Lomių ir kitų kaimų šaulių naktinį žygį „paimant“ Skaudvilę. Apskrities šaulių vadovybės nurodytu laiku, šauliai su daina žygiavo į Pužiškės kaimo mišką, ten kurį laiką kartu treniravosi ir derino kovinius gebėjimus su kitų vietovių šauliais, vėliau, nakties metu, patraukė į Skaudvilę. Tokių žygių metu su šauliais kartu keliavo ir lauko virtuvė, kurioje patys gamindavo maistą. Šiandien galime tik stebėtis tokių pratybų organizacija – juk nebuvo jokių ryšio priemonių, tokių žygių rengimas buvo aptariamas iš anksto.
Šauliai, kaip ir šiandien, privalėjo būti fiziškai stiprūs ir užsigrūdinę, todėl daug sportavo, bėgo ilgus maratonus. Ypač jų buvo mėgstamas futbolas. Lomiškiai šauliai turėjo stiprią savo futbolo komandą, noriai vykdavo žaisti su kaimynais į Batakius, Upyną, Skaudvilę.
Šaulių kuopos nariai buvo ir pagrindiniai kultūrinės veiklos organizatoriai. Vasaromis rengė gegužines, jose prižiūrėjo viešąją tvarką. Beje, šaulių organizuojamos gegužinės buvo mokamos, įėjimas kainavo pusę lito. Surinkti pinigai buvo pervedami į ginklų pirkimo fondą. Tačiau istorija nutyli, ar buvo suspėta įsigyti bent vieną šaunamąjį ginklą iš gegužinėse surinktų lėšų.
Svarbiausioji šventė tarpukario metais mūsų kaimuose buvo Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Lomių kaime ji buvo ypatingai švenčiama. Šventės lomiškiai laukdavo, stebėdavo kolonoje su daina žygiuojančius savo šeimų jaunuolius šaulius, didžiuodavosi jais. Šauliai žygiuodavo per kaimą į bažnyčią. Tarpukario metais Lomių bažnyčia buvo mažutė, susirinkusieji joje vos sutilpdavo. Po Mišių šauliai žygiuodavo į kaimo pradžios mokyklą, kur mokiniai ir mokytojai parodydavo šventinę programą. Vėliau prasidėdavo jaunimo pasilinksminimo vakaras, kurio tvarką prižiūrėjo šauliai. Šokių vakare skambėdavo pamėgto kaimo šaulių styginio ansamblio dainos, kuriame savo instrumentais griežė Lomių šauliai: Bronius Pūkys, Petras Auryla, Adolfas Popendikis, Edvardas Borchertas, broliai Zaleckiai ir kt.
Tačiau darniai organizuota šaulių veikla nutrūko 1940 metų birželio 15 dieną Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.
1941 metų birželio 14-osios naktį į Sibirą buvo išvežtas šaulių kuopos vadas Jonas Kūras su žmona Morta ir dviem mažamečiais vaikais. Vyras nuo šeimos buvo atskirtas. Po kurio laiko žmona slapta iš vyro gavo trumpą laiškelį, skubotai parašytą ant beržo tošies: „Esu gyvas. Saugok vaikus ir saugokis pati“. 1943 m. ypatingojo tribunolo įsakymu buvę šaulių vadai, tarp jų ir Jonas Kūras, buvo sušaudyti.
Iš kaimo muziejaus ekspozicijos nuotraukų į lankytojus žvelgia jauni šaulių veidai. Kaime dar gyvena buvusių šaulių palikuonių, kurie tik iš pasakojimų sužino apie savo prosenelių šaulių, gyvenusių tarpukario metais, veiklą.