Paskutiniuoju metu vis daugiau kraštiečių dėmesio sulaukia Lauksargių seniūnijos ribose stūksantis Kreivėnų malūnas. Žmonės prie jo fotografuojasi, publikuoja nuotraukas socialiniuose tinkluose. Pasirodo, statinys žavus ne vien fotografine prasme – žavi ir paslapties gaubiama jo gyvavimo istorija. Neseniai viena kultūros paveldo atstovė ėmėsi ieškoti malūno savininkų. Paieškos – sudėtingos, manoma, jog malūno savininkas galėjo būti vokietis. O šis atsargus – Antrojo pasaulinio karo metu pasirūpino, kad neišliktų jokių duomenų apie jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Dėmesio verta ir netoli malūno vis dar tebestovinčios buvusios karčemos istorija.
Malūnas – išskirtinis
Kreivėnų malūnas, kaip sakė Darius Kiniulis, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ laikinasis direktorius, buvo pastatytas 19 a. ir yra vienintelis toks Lietuvoje.
– Į jį būdavo galima įvažiuoti vežimu. Per vieną pusę įvažiuodavo su grūdais, o išvažiuodavo jau su sumaltais miltais. Apleistas jis buvo po karo, pasitraukus jo gyventojams. Laikui bėgant audros jį „aplamdė“, mediena sutrešo. Dar atgavus Nepriklausomybę jis buvo visas su tinku, tačiau žmonės jį nudraskė. Liko tik plytos, irimo procesas tapo dar spartesnis. Į kultūros paveldo sąrašą malūnas nėra įrašytas, baudų už nesirūpinimą savo turtu valstybė skirti negali, – pasakojo D. Kiniulis.
Vasarį feisbuke pasklido kraštietės Larisos Morozovaitės-Gureckienės publikacija su prašymu padėti rasti malūno savininką. Per mėnesį nevyriausybinės organizacijos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ atstovei pavyko sužinoti, jog malūnas galėjo priklausyti vokiečiui. Kraštotyra besidominčią moterį vienas dvasininkas patikino, jog tiek Kreivėnų, tiek aplinkinių kaimų dokumentų archyvuose rasti beveik neįmanoma.
– Nėra likę senbuvių, kurie galėtų papasakoti. Archyve nieko nėra. Su manimi bendravusiam dvasininkui nepavyko rasti savo tėvo dokumentų, jis juos rado Vokietijoje. Per pažintis sužinojome, kas Vokietijoje galėtų padėti bent nukreipti paieškas tinkama linkme. Išsiunčiau kelias užklausas, tačiau kol kas – jokio atsako, – pasakojo L. Morozovaitė-Gureckienė.
Kaimui – keli šimtai metų
Moteris dirba nevyriausybinėje įstaigoje, organizuoja ir atlieka archeologijos ir technikos paveldo tyrimus, projektavimo, tvarkymo ir populiarinimo darbus. Jos iniciatyva išleista knyga apie šalies malūnus. Kraštotyrininkės žiniomis, Kreivėnų malūnas – išskirtinis, savo laiku buvęs prabangus statinys.
– Vienas kraštietis, su kuriuo teko bendrauti, atkreipė dėmesį: malūne – arkinės rankų darbo plytos. Tai itin būdinga vokiškiems statiniams. Juk malūnas tiek metų atlaikė! Jis suręstas taip, kad tarnautų ilgai. Kiek yra tekę domėtis malūnais, visuomet jaučiamas skirtumas tarp statinių, kurių statybai negailėta pinigų, ir tų, kurių savininkai nebuvo tokie turtingi ir reiklūs. Galima pastebėti, jog tie, kas statė šį malūną, skyrė dėmesio kokybei, – sake pašnekovė.
Kaip spaudoje yra rašęs istorikas Vytenis Almonaitis, Kreivėnai, kuriuose yra malūnas, rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1540-ųjų. Tuomet čia buvo 24 sodybos, bet per 1709–1710 m. marą išmirė maždaug pusė kaimo gyventojų, tad liko tik 13 lietuvininkų ūkių. Vėliau kaimas ūgtelėjo, kartu kiek suvokietėjo.
Kreivėnuose užaugusi Birutė Elena Žukauskienė kartu su šių eilučių autore pirmadienį lankėsi Kreivėnuose. Moteris teigė, jog prieš pusę amžiaus kaime dar buvo apie dešimt sodybų, 2015 m., šių eilučių autorės žiniomis, jau buvo likusios tik dvi.
Dabar čia daugiau nei dešimtmetį sodybas keičia vėjo jėgainės. Kraštas itin vėjuotas – Kreivėnai įsikūrę ant Vilkyškių kalvagūbrio kalvų.
Karčema dar stovi
To paties vizito prie Kreivėnų malūno metu užsukome prie buvusios mokyklos antrajame Griežpelkių kaime. Pastatas stovi greta Tauragės–Tilžės plento. Šioje vietoje buvo įsikūrusi aštuonmetė mokykla. Kaip teigė B. E. Žukauskienė, 5–8 klasių mokiniai mokėsi buvusios karčemos pastate, o pradinukai – buvusių arklidžių pastate.
Mums dairantis po kiemą priėjo viena gyventoja, Birutė Engelaitytė-Pušinskienė. Moteris teigė gyvenanti „pradinukų“ pastate. Ten pat, kai ji dar buvo mokinė, gyveno jos mokytojai Vaičiuliai.
Na, o karčemos pastate buvusi mokyklos salė, kurioje buvo rengiamos šventės.
Dabar pastatas priklauso trims savininkams. Dalis jo jau baigia nugriūti. Kitoje dalyje prieš ketverius metus dar gyveno žmogus. Šių eilučių autorei tada lankantis vyras tvirtino ketinąs išsikraustyti, tačiau, kaip informavo vietinė, jis išsikraustė neseniai – prieš pusmetį. O namo dalį, kurioje jis gyveno, nupirko ji.
– Nupirkome pusę namo. Tai bandysime išsaugoti, atskirsime nuo griūvančios dalies, prie įėjimo įrengsime stogelį. Šiame name, kai jau mokykla nustojo veikti, yra gyvenę mano tėvai. Galbūt tai – nostalgija. Kartais susitinkame su buvusiomis klasiokėmis, nusifotografuojame. Pasidalijame prisiminimais apie gerus laikus, vaikystę, – žurnalistei pasakojo B. Engelaitytė-Pušinskienė.
Prieš keletą metų šių eilučių žurnalistei krašto istorikas Edmundas Mažrimas yra sakęs, jog porą šimtmečių skaičiuojanti karčema yra istoriškai vertingas objektas – tokių išlikusių pastatų retai kur išvysi. 19 a., kai krašte automobilių dar niekas neturėjo, keliaujantys asmenys čia sustodavo pailsinti arklius.