Muziejininkė Inga, 1990 m., Šilalės r.
Ūkvedys Virginijus prie Tauragės pilies, 1960 m.
Sausio 27-osios vakarą Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pakvietė į virtualų renginį, kuriame kalbėta apie knygą, apie mamas ir vaikus, jų auginimą sovietiniais metais, atsivėrusius skirtumus, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Kad kalbėti apie tai svarbu, patvirtins bet kuris kultūros istorikas: prieš žengiant į priekį būtina suvokti, kas jau įvyko, o tam reikia reflektuoti. Apibendrinti diskusiją „Tauragės žinios“ paprašė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ renginių organizatorės-edukatorės Renatos Jančiauskienės, moderavusios renginį.
Temą diskusijai-pokalbiui apie motinystę sovietmečiu inspiravo latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ (iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė. Išleido „Tyto alba“, 2019). Knygoje aprašoma socialinė inžinerija, taikyta tarybiniais metais Latvijoje, nė kiek nesiskyrė nuo Lietuvos motinų patirčių.
Savo įžvalgomis diskusijoje pasidalijo literatūrologas Manfredas Žvirgždas, muziejininkė Vaiva Kiniulienė, šiuo metu auginanti dukrelę, mokytoju pristatytas Eugenijus Šaltis bei vaikų gydytoja, poetė Iveta Skurvydienė.
Kaip savo apžvalgoje rašo Roberta Stonkutė, „<…> lietuviams romanas buvo pristatytas originaliu pavadinimu 20-osios Vilniaus knygų mugės metu, kai joje svečiavosi pati rašytoja. Lietuvoje knyga buvo sutikta su dideliais lūkesčiais, o skaitytojai tarsi savaime pasiskirstė į dvi nuomonių stovyklas. Skeptikai (dažniausiai tie, kurie dar gavo „ragauti“ sovietmečio) teigia, kad autorės istorija perspausta ir „tikrai taip nebuvo“, kritikuodami knygos politinio konteksto ir laikmečio aprašymą, tačiau reikia prisiminti, kad Lietuvoje ir Latvijoje tuometinė politika veikė skirtingai. Kiti štai be išlygų žavisi romanu.“
Panašiai kalbėjo ir Manfredas Žvirgždas, 2019 m. leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“ publikavęs recenziją apie šią knygą. Manfredas pasakojo apie Latvijos užmojį romanuose aprašyti visą okupacinį periodą ir kad tarybmetis ryškiau palietė Latviją nei Lietuvą. „Romane atveriamas niūrus ir neguodžiantis uždaros, nutildytos, traumuotos Latvijos vaizdas, regėtas 1969–1989 m., nors gausu nuorodų ir į ankstesnius laikus – pokarinio teroro dešimtmetį ar net prieškarinę Rygą – pražuvusį „aukso amžių“. Brežnevinės stagnacijos skurdas, buities monotonija, baimė ir atsargumas, propagandos butaforija ir už jos slypinti pasipriešinimo dvasia, prisitaikymo neviltis ir bejėgystė – visa ši patirčių paletė įaugusi į anais laikais gyvenusių žmonių sąmonę“, – rašo M. Žvirgždas.
Muziejininkė Vaiva Kiniulienė šiuo metu yra motinystės atostogose. Moteris diskusijos metu atkreipė dėmesį į dabartines ir tarybines vaikų auginimo praktikas. Pavyzdžiui, vaiką maitinti tik konkrečiu metu, neįsiklausant į jo organizmą, kad anuomet vaikų reikalai buvo išskirtinai primetami kaip prievolė tik moteriai, nors dabar vyrai ne tik padeda žmonoms – neretai jie taip pat ima tėvystės atostogas. Ir tai visiškai normalu. Galbūt jaunoms mamos sunkiausia, kai „mamos su patirtimi“ primygtinai siūlo savo „laiko išbandytus“ patarimus, neatsižvelgdamos į tai, kad vaikų teisių klausimai per trisdešimtmetį jau gerokai pasikeitė ir savarankiškai vaikščiojantys su raktu po kaklu vaikai būtų traktuojami jau kaip neprižiūrimi.
Eugenijus Šaltis – buvęs pedagogas, kurį laiką dirbo mokyklos direktoriumi. Renginio metu vyras prisiminė atsitikimą, kai jaunystės draugams susituokus bažnyčioje ir įsivakarojus šventės dalyviai ėmė rimtai nerimauti, ar toks akibrokštas nepakenks jų karjerai. Gal kas nors sužinos, kad jie lankėsi bažnyčioje, kuri tada buvo komunistų partijai neparanki institucija. Dabar keistai skamba, kad mokyklose būdavo Lenino kambariai, kad laisvės idėjos galėjo užkirsti kelią mokinio sklandžiai ateičiai. Knygoje „Motinos pienas“ irgi apie tai rašoma, kaip aktyvūs vyresnių klasių mokiniai saugumo buvo vertinami jau kaip potencialūs nusikaltėliai.
Vaikų gydytoja Iveta Skurvydienė savo karjeros pradžioje, dar tarybiniais metais, atliko 2 mėnesių praktiką Kazachstane, naujagimių skyriuje. Diskusijos metu ji pasakojo apie ligoninėje dingusią elektrą, kaip jos prižiūrimas naujagimis perkaito inkubatoriuje, o skyriaus slaugytoja atvėsino kūdikį po tekančiu vandeniu, lyg tai būtų įprasta medicininė procedūra. Europietę jauną gydytoją tai šokiravo, tačiau skurdo kultūroje Kazachstane tai buvo visai normalu. Tiesa, Iveta kalbėjo apie tai, kad sovietmečio sistema nebuvo monolitinė, kaip šabloniškai įprasta manyti. Visai ne. Tiek vaikų, tiek ir mamų gyvenime viskas priklausė nuo žmonių, kurie juos supa.
Netiesiogiai renginyje sudalyvavo lituanistė iš Žygaičių ir 5 vaikų mama Regina Bliūdžiuvienė, parašiusi tekstą „Nesurepetuota motinystė“. Ji rašo „Motina visais laikais – sovietiniais ar nepriklausomos Lietuvos – yra motina. Motinystės mes nė viena nerepetuojame, o laikmetis nėra dekoracija. Mane skaudžiai sukrėtė aptariamos knygos pavadinimo pakeitimas: verčiant į anglų kalbą vietoje „Motinos pienas“ pasirinktas „Sovietinis pienas“. Mano visi penki vaikai augo tame laikotarpyje, kaip knygoje vyksta veiksmas – 1969–1989. Tad klausiu savęs: ar jiems buvau tikra motina, ar sovietinė? Atsakyti į šį klausimą – tai lyg atlikti išpažintį, apnuoginti tai, ką tik iš laiko atstumo galima pamatyti, pripažinti ir bandyti įvertinti.
Niekada netrūkau jėgų būti motina. O buvo sunku, labai sunku, kartais iki depresijos. Motinystė man gulė ne tik ant širdies (beje, iš jos išaugusi), bet svėrė ir pečius. Buvau mama šeimoje ir mokytoja mokykloje. Motinystė – kaip moters pašaukimas, ir mokytojavimas – kaip darbas. Negyvenau dviejų gyvenimų, bet viena dalis vis atsiplėšdavo didesnį gabalą. Buvo laikas, kai į mokyklą išeidavome šešiese – penki vaikai ir aš pati. Sovietinė mokykla, pilna beprasmiškų užduočių ir reikalavimų, kartais klampino kaip liūnas. Štai todėl galiu pasakyti, kad vietoje motinos pieno tekdavo vaikus pamaitinti sovietiniu pienu – dirbtiniu, surogatiniu pakaitalu. Reikalingos tarpusavio šilumos semdavomės iš bendro darbo namuose, pasitikėjimo ir atsakingumo.“
Šiuo metu tiek spaudoje, tiek televizijoje vis daugiau matyti iniciatyvų, kur žinomi Lietuvos žmonės kalba apie sovietines patirtis. Tai tampa vis lengviau daryti, nes dabar niekas nelaukia eilėse prie būtiniausių maisto prekių, o žodis „deficitas“ yra veikiau egzotika nei realybė. Net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pavasarį planuoja atidaryti pirmąją išsamią ekspoziciją apie žmonių gyvenimą sovietmečiu „Homo sovieticus“. Daugelis kultūros istorikų sako, kad prieš žengiant į priekį būtina suvokti, kas jau įvyko, o tam reikia reflektuoti. Tarybinė praeitis gula į lentyną kaip muziejinis eksponatas, galvoju, laikydama rankose močiutės medalį už motinystę.
Specialiai renginiui Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kolektyvas surinko nuotraukų archyvą, kur sovietinės tikrovės fone atsiveria vaikystės ir motinystės džiugesys.
Muziejininkė Inga, 1990 m., Šilalės r.
Ūkvedys Virginijus prie Tauragės pilies, 1960 m.
