Įvykiai, kuriuos patyrė tauragiškė Kristina (vardas pakeistas), primena veiksmo filmą – atrodo, už vairo ją tiesiog persekiojo nelaimės viena po kitos: vos per kelias dienas susidūrimų su kitais automobiliais būta itin stiprių, tačiau ji nepasidavė ir vis tiek sėdo prie vairo nepraėjus nė savaitei po avarijų.
Šį rudenį Tauragės „Santakos“ muziejuje surengtas istorijų pasakotojų vakaras, kuriame tauragiškiai pasakojo istorijas iš savo gyvenimo. Vieną netikėčiausių istorijų papasakojo Kristina.
Prieš 20 metų vieną saulėtą sekmadienį važiuodama automobiliu ji nė nenujautė, kad pateks į eismo įvykį. Kelias – lygus, oro sąlygos – puikios, automobilis – tvarkingas. Tačiau važiuodama pagrindiniu keliu staiga ji išvydo iš šalutinio kelio sukantį automobilį, kurio vairuotojas kažkodėl nepastebėjo pagrindiniu keliu atlekiančios jos vairuojamos transporto priemonės.
Nors Kristina dar mėgino stabdyti automobilį, smūgio būta itin stipraus ir tik per stebuklą niekas rimtai nenukentėjo, įvykio dalyviai atsipirko tik keliais nubrozdinimais.
Kitą savaitę atvykusi į darbą apie avariją ji papasakojo kolegoms, šie pasidžiaugė, jog bent visi gyvi ir sveiki, nors automobiliai sumaitoti nepataisomai. Darbo reikalais Kristina susiruošė vykti į kitą vietą mieste ir važiuodama šįkart ji pati suko iš šalutinio kelio į pagrindinį nepraleisdama automobilio ir dėl to įvyko stiprus susidūrimas. Laimei, ir šįkart rimtų sužalojimų išvengti pavyko.
– Šį įvykį aiškinosi tas pats pareigūnas, kuris tyrė ir avariją, įvykusią sekmadienį. Vienoje avarijoje aš buvau nukentėjusioji, antroje – kaltininkė. Policijos komisariate tas pareigūnas man išeinant sako: „Susitiksim penktadienį“. Aš nustebusi klausiu: „Kodėl?“ Atsakė: „Bus mano budėjimas“, – susirinkusiai auditorijai pasakojo Kristina.
Sužinoję apie antrą avariją, įvykusią praėjus vos kelioms dienoms po pirmo incidento, tiek artimieji, tiek kolegos darbe liko priblokšti.
– Ne kiekvienas ir po pirmos avarijos atsigautų, o aš jau patiriu antrą. Ir ką jūs manote? Kitą dieną vėl tenka vykti iš darbo į kitą vietą tvarkyti reikalų. Kolegos sako: „Tai mes tave galime nuvežti“. Nežinau, ar norėjau kažką įrodyti, ar kaip, bet ir šįkart sėdau prie vairo. Šito nežinojau, man papasakojo vėliau, tačiau kai tą padariau, kolegos automobiliu mane sekė iš paskos žiūrėdami, ar aš tikrai laimingai atvyksiu iki galutinio taško. Ir viskas baigėsi gerai, – kalbėjo Kristina.
Vairuotoja svarstė, kodėl po tokių skaudžių avarijų ji vis tiek sėdo prie vairo:
– Gal bijojau išsigąsti?
Tauragiškė pasakojo mėgstanti vairuoti, tačiau vengianti iš šalutinio kelio sukti į kairę, kadangi toks manevras – žino daugelis vairuotojų – yra rizikingas.