Asmenybės

Ką tik įsikūrusi „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenė, kurią koordinuoja Indra Uginčienė, spalio pradžioje pirmą kartą susirinko švęsti ir kartu kurti bendruomenę įgimtą proto negalią turintiems žmonėms, jų tėvams ir draugams. Į šią bendrystės kelionę – burtis ir kurti bendruomenę – pastūmėjo klebono Mariaus Venskaus iniciatyva.

„Tikėjimo ir Šviesos“ judėjimas įsikūrė 1971 m., per Velykas, piligrimystės į Lurdą metu, trokštant padėti proto negalią turintiems asmenims, jų tėvams, broliams ir seserims atrasti savo vietą bažnyčioje ir visuomenėje ir tapo pasauliniu bendruomeniniu judėjimu. Šiuo metu pasaulyje yra apie 1500 „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių 80-yje valstybių.

Paklausta, kaip kilo mintis įkurti „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenę Tauragėje, Indra Uginčienė pasakoja:

– Mūsų bendruomenė „Tauragės Viltis“ egzistuoja seniai, jai vadovauja Rasa Skerniškienė. Ilgą laiką buvau šalia, padėdama organizuoti veiklas. Judėjom, darėm, kūrėm. Bet vis dar kažko trūko, ypač kai imdavome kalbėtis apie tikėjimą, Dievą, bažnyčią. Ilgą laiką jautėmės čia svetimi. Požiūris pamažu ėmė keistis atėjus klebonui Vytautui, o jį pakeitęs Marius Venskus atėjo drąsiai ir užtikrintai žinodamas, kad neįgalieji jam nėra stabdis ar dinozauras. Jis ir pasiūlė mūsų vaikams sakramentus – komunijos, sutvirtinimo. Apie metus lankėmės pamokėlėse, net atskiros Mišios būdavo mums sekmadieniais, kartą per mėnesį, turėdavome tokią šventę. Po Mišių eidavome pabendrauti į parapijos namus. Mus lydėjo kunigas Donatas. Buvo įdomu stebėti vaikus, kaip jie laisvai bendraudavo bažnytėlėje ir vėliau susibėgime. Atsirado savi ritualai, diktuojami pačių vaikų, neįgaliųjų. Šventė – komunijos, sutvirtinimo – buvo fantastiška. Mišias aukojo nuncijus. Tai tokia priešistorė. Po Komunijos porą mėnesių pabuvome kiek ramiau ir nulėkėm pas kleboną – mums dar reik tų Mišių, tų susiėjimų po jų. Paskyrė trečiadienį, mėnesio pradžioje.

Nuotrauka

Apie „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenę ji buvo girdėjusi seniai, dar 2010 metais, „Vilties“ stovykloje Šventojoje, ir pasak jos, buvo smalsu. Kaskart, jai nuvykus į sostinę konferencijose ar ataskaitiniam susirinkime, mamos kalbėdavo ir vis kurstė tą smalsumą. Kalbėdavo ir su Rasa, ji juokais kažkada pasakė – „Nori – užsiimk! Aš su „Viltim“ turiu darbo užtektinai. Padėsiu, kartu pabėdavosim!“

Pirmasis susitikimas, kaip pasakoja ji, buvo graži šventė, kuri prasidėjo iškilmingomis Šv. Mišiomis, nuoširdžiu ir širdis visiems palietusiu pamokslu, ir vėliau tęsėsi parapijos namuose. Tauragėje besikuriančiai bendruomenei aktyviai padėjo svečiai iš Kauno, kur ši bendruomenė gyvuoja jau 30 metų.

Pasak I. Uginčienės, bendruomenės ašis – neįgalus, proto negalią turintis asmuo, jo šeimos nariai ir, žinoma, draugas, kuris lydi, draugauja. Į pirmąjį sutikimą susirinko per 30 žmonių.

– Džiugu, kad žmonės taip jautriai atsiliepė į kvietimą ateiti į pačią bendruomenę ir prisijungti draugystei. Nudžiugino atėję visiškai nauji veidai. Parama – jautrus reikalas. Šiuo metu, ką sugebame, darome patys, didesnius darbus, pvz., išvykas, parėmė klebonas. Taip vykome ir į Telšius, kur vasario pradžioje vyko visos šalies „Tikėjimo ir Šviesos“ renginys. Mes vykome svečio teisėmis. Grįžom euforijoje, iš arti pamatę tai, link ko ėjome. Tokio betarpiško bendravimo, tiek šypsenų, bendrystės sunku sutikti neįgaliam žmogui kaip tuomet. Buvom pakrauti pozityvumo! Vaikai išbučiavo, išglėbesčiavo, išglostė, iščiupinėjo ir vyskupus, ir kardinolus, ir visi bendravome kaip viena šeima, kaip seniai pažįstami, nors prieit prie kardinolo ar vyskupo, kasdienybėje, sutikit, nėra taip parasta. O čia ėjom ir kalbėjom, jie šnekino vaikus vardais, domėjosi jų pomėgiais, o kuriam pavargus ir suirzus nesibodėjo juos užimti, pašnekinti, apkabinti, – pirmojo susitikimo įspūdžiais dalijosi Indra.

Pasak jos, bendruomenė rinksis kartą per mėnesį, nors išpuls ir neplanuotų susitikimų. Esą planuoti daug neišeina, nes kas suserga, kam darbai sutrukdo, bet dažnai daug veiklos padaroma ir spontaniškai.

Nuotrauka

– Esame vis dar atviri draugams, jų dar trūksta. Kiekvieną mėnesio trečiadienį organizuojamos šv. Mišios už sergančius, ligonius ir neįgaliuosius. Į šias pamaldas kviečiami ir laukiami visi žmonės, po šv. Mišių kviečiame susitikti parapijos namuose arbatai, pokalbiui, pasibuvimui. Nereikia užsisklęsti skausme vienam, liga visus paliečia, o šilta bendrystė padeda ištverti, – kviečia neįgaliųjų bendruomenę burianti moteris.

Paklausta, kaip neįgalieji jaučia Dievą, Indra sako:

– Labai opus ir jautrus klausimas. Pabandysiu pateikti kelis pavyzdžius. Mūsų „Vilties“ stovykla vasarą. Jau antri metai kiekvieną valgymą pradedame maldele „Tėve mūsų“. Susikibę. Reikėtų tai pamatyti... Ne kiekvienas mūsų vaikutis moka kalbėti. Bet suėję prie stalo visi vieningai imasi už rankučių, kam kaip išeina  daro kryžiaus ženklą ir kalba poteriukus. Tai suartinantis ritualas, tai vaikų laikas, jie net atsakingi už tai. Ir jie tuo didžiuodavosi. Net jei išeina tik „Tėve mano“, pasako su tokiu išdidumu! O kitas pavyzdys – Adomėlis. Jis turi bažnytėlėje savo vietą per Mišias. Prie klausyklos. Mūsų parapijos kunigai labai tolerantiškai į tai žiūri, net pajuokauja, kad jis padėjėjas. O palinkėdamas ramybės, jis apeina būrį žmonių, paduodamas ranką, pasakydamas savo kalba „Ramybė tau“, ir viskas paprastai, nuoširdžiai, savo tempu, savo kalba.

I. Uginčienė įsitikinusi, kad ir visuomenės požiūris į neįgaliuosius keičiasi:

– Visuomenė šviesėja, kaip juokiamės kartais – „blaivėja“ nuo negatyvo, baimės, neteisybės, kai sovietmečiu nebuvo jokios negalios arba visos buvo sumaltos į viena – jei neįgalus, tai žudikas, prievartautojas, recidyvas, kuris papjaus...