Mokytojas – ypatinga profesija. Savo mintimis, darbu, užsidegimu jis gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Atrasti kelią, kaip ne tik suteikti mokiniui žinių, bet ir padėti tarti žmogumi, įkvėpti gerumui, – didžiausia ir sunkiausia mokytojo užduotis. Linkėdami sėkmingų ir kūrybingų mokslo metų visiems mokytojams, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos anglų kalbos mokytoją Inesą Siutilienę, Mokytojų dieną pasitinkančią jau 18-ą kartą.
Birutė Slavinskienė: Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją, ar tokia buvo jūsų vaikystės svajonė?
Inesa Siutilienė: Svajone to negalėčiau pavadinti, labiau – tikslo siekimu, kuris man buvo realus ir pasiekiamas. Būsiu mokytoja – tai tikrai žinojau vaikystėje. Tam turėjo įtakos mano pirmoji mokytoja Antanina Stancikienė. Ji buvo puiki mokytoja, atsidavusi savo profesijai ir labai mylėjo savo mokinius, o aš ją kopijuodavau savo namų „klasėje“, kurioje mokėsi mano lėlės ir meškinai. Mokydavau juos, užduodavau namų darbų (kuriuos pati su klaidomis atlikdavau) rašydavau pažymius, t.y. viską darydavau taip, kaip darydavo mano mokytoja.
B. S.: Kur studijavote, kiek laiko jau dirbate mokykloje, kokio amžiaus jūsų mokiniai?
I. S.: Pirmąsias studijas baigiau Šiaulių universitete, vėliau Klaipėdos universitete, o „Šaltinio“ progimnazijoje dirbu nuo 2002 metų, tai mano pirmoji darbovietė. Mano auklėtiniai – aštuntokai, mokau juos anglų kalbos.
B. S.: Ar sutinkate, kad svarbu ne tik mokėti skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir būti kūrybiškam, kritiškai mąstyti, sugebėti bendrauti? Kaip to išmokyti?
I. S. Sutinku. Svarbiausia – „nenužudyti“ kūrybiškumo, ypač vaikams. Kūrybiškumą reikia auginti tarsi gėles: laistyti, tręšti, puoselėti, džiaugtis, mylėtis, skabyti netinkamus ūglius.
B. S.: Ko, jūsų manymu, reikia mokytojui?
I. S. Lemia tam tikros asmeninės savybės. Su sūnum diskutavom vakar. Anot jo, geriausia, kai mokytojas griežtas. Tačiau ne visiems patinka griežti, kiti nori draugiško. Turi pajausti tą ryšį su mokiniu, kaip sakoma, kad biolaukai sutaptų. Ir, žinoma, mokytojas turi būti šiuolaikiškas, žinoti, kad nauja, kas domina vaikus.
B. S.: Anglų kalba dabar tokia visur esanti, kad motyvacijos kelti kaip ir nereikia, vaikai mokosi noriai?
I. S. Vienas nuo pat vaikystės „užsikabina“ už anglų kalbos, jam patinka žiūrėti filmukus per „Youtube“, o kitas sako, kad jam nepatinka, svetima jam ta kalba. Vaikai skirtingi – vienam, kad išmoktų svetimą kalbą, reikia daug darbo įdėti, kitam tarsi savaime ji „prilimpa“. Labai skirtingai, viskas priklauso nuo asmeninių gebėjimų. Tačiau kad jos reikia, abejonių niekam nekyla, ir vaikai noriai mokosi. Man smagu, kad tos kalbos visur pilna, galima be vargo rasti, ko reikia, ir tobulėti. Ir vaikams tai teikia daug džiaugsmo.
B. S.: Anksčiau mokytojai būdavo vieni labiausiai gerbiamų žmonių. Dabar ta pagarba lyg ir prarasta. Kaip manote, kodėl?
I. S. Tikriausiai aš neatsimenu tų laikų... Atsimenu tik tai, kad buvo baisu mokytojui prieštarauti. Kartą, muzikos pamokoje, klasiokas sėdėdamas man už nugaros perfrazuoja dainą ir dainuoja apie mane... Pasakau mokytojai, kad jis trukdo man dainuoti... Mokytoja juokais pasako, kad aš jam tikriausiai patinku, tad tegu dainuoja taip. Žinoma, man nepatiko toks mokytojos sprendimas, jaučiausi net pažeminta, tad pakilau iš suolo ir išėjau iš pamokos. Po to buvo svarstomas mano elgesys, kaip aš išdrįsau parodyti mokytojai nepagarbą... Aš savo mokiniams nuolat primenu „pagarba sau ir kitiems“, o kiti – tai ir mokytojai, ir klasiokai, ir aptarnaujantis personalas ir tiesiog kiti žmonės, su kuriais galbūt prasilenkia šaligatvyje eidami į mokyklą. Tad rodydamas pagarbą savo mokiniams gauni tą patį iš jų. Tad tikrai nesijaučiu negerbiama. Kiekvienas gerbiantis mokytojas save ir savo mokinius tikrai nebus negerbiamų sąraše.
B. S.: Ko mokotės iš vaikų jūs pati?
I. S. Daug ko, labiausiai nuoširdumo, tikrumo.
B. S. O kiek pati auginate vaikų? Ar patirtis auklėjant savus praverčia mokykloje?
I. S. Turiu tris sūnus: vyriausias jau Vilniaus Universiteto pirmakursis, vidurinysis – „Versmės“ gimnazijos pirmokas, o mažylis – penkerių. Kaip sakau, visi skirtingi, bet ypatingi. Beje, taip sakau ir apie savo auklėtinius. Visi turi savo norus, tikslus ir jų siekia. Dėl to labai džiaugiuosi. O „namų“ patirtis išties praverčia, galiu palyginti, o ir dažnai padiskutuojam su vaikais, kaip vienoj ar kitoj situacijoj man reikėtų sureaguoti, ir pasitarti galim, o kartais pagaminu kokių moks mokymosi priemonių, o jie išbando. Nauda dviguba: ir su savo vaiku smagiai leidžiam laiką, ir mokyklai pasiruošiu.
B. S. Pastaruoju metu švietimo sistema itin kritikuojama. Kaip manote, ar, pavyzdžiui, geresnis finansavimas galėtų pakeisti situaciją iš esmės? Kokių jūs matote būdų ją pagerinti?
I. S. O kada ji nebuvo kritikuojama. Pati baigiau mokyklą 1997 m. Egzaminų sesijos metu girdėjau mokytojus kalbančius, kad esame „eksperimentiniai“, nes išbandom naujas galimybes. Tie „eksperimentai“ tebesitęsia iki šiol, vis ieškoma kažko britiško, skandinaviško, nepaprasto, neįtikėtino, o paprastos ir savitos švietimo sistemos, drįstu pasakyti, nėra. Geresnis finansavimas... Tarsi klaustumėte „jei daugiau mokėtų, ar mokytojai geriau dirbtų?“ Jei taip, tai tada atsakau, kad ne. Suprantu, kad kiekvienas darbas turi būti atitinkamai apmokamas ir darbo užmokestis turi garantuoti finansinį saugumą, bet jei žmogus neturės vidinės motyvacijos, dirbs be įkvėpimo, be „kibirkšties“, neįsivaizduoju tokio mokytojo laimingo, o aplink jį – laimingų vaikų. Daugelis dalykų, kurie suteikia laimės, – nieko nekainuoja, bet yra labai svarbūs žmogui. Tad investicija į žmogiškuosius išteklius yra lygiai taip pat svarbi kaip ir finansavimas.
Būdų švietimo sistemai pagerinti yra pakankamai, tik nėra nuoseklios strategijos ir dermės. Strategijų pokyčiai kažkaip kas ketveri metai sublizga.
B. S. Žinau, kad aktyviai įsijungėt į „eTwinings“ projektą. Kas tai per projektas?
I. S. Tai tarptautinis „on line“ projektas. Yra sukurta „eTwinings“ platforma, joje jungiasi mokytojai iš viso pasaulio, galima susirasti partnerius ir su jais bendradarbiauti pasiūlius kokią nors temą. Viskas vyksta internetu. Pernai turėjom partnerius iš Turkijos, mokiniai vieni kitiems uždavinėjo užduotis, siuntė visokius video, pristatymus. Ir su ukrainiečiais buvom užmezgę ryšius. Šiemet ieškosim naujų draugų. Vaikai, lygindami save su kitais, patys gali suprasti, kaip jie moka kalbą. Tai įdomesnis požiūris į anglų kalbos mokymą, paskatinimas ir įrodymas, kad mokėti šią kalbą naudinga.
Beje, auklėtinius aktyviai įjungiu ir į „Sniego griūžtės“ projektą (jis skirtas žalingų įpročių prevencijai – aut. past.), nes jame aktyviai dalyvauju.
B. S.: Koronaviruso pandemija, karantinas, nuotolinis mokymas... Kokias mintis tie žodžiai sukelia, ar tai buvo didelis išbandymas? Kaip reagavo vaikai?
I. S. Visų pirma tai nerimas dėl artimųjų, antra, kitoks darbas, nauji atradimai ir nuotolinio darbo modelio išbandymas. Bendravimas padėjo išspręsti visus sunkumus.
B. S.: Kai kam atrodo, kad nuotolinis mokymas reiškia mažiau darbo mokytojams. Ar iš tiesų?
I. S. Žmogiška galvoti, kad „visi kiti dirba mažiau, tik ne aš“. Mokinių namuose taip pat vyko nemenkų pokyčių, kai kuriems „savaime suprantami dalykai“ pasidarė „nesuprantami“. Mokytojams taip pat, tad patirčių yra įvairių. Vieni buvo labiau įvaldę informacines technologijas, kiti mažiau, vieniems dalykui reikėjo daugiau medžiagos parengti, kitiems mažiau. Reikėjo gauti ir grįžtamąjį ryšį iš mokinių. Tad sudėtinga būtų įvertinti, kas dirbo mažiau, o kas daugiau, bet galiu drąsiai sakyti, kad mokytojai darbo valandų neskaičiavo, dirbo visu pajėgumu, ir dažnam tai buvo nuo ryto iki vakaro. Nepamirškim, kad sistemai teoriškai „perdirbti“ buvo dvi savaitės, o kai prasidėjo praktiškai – vėl trikdžiai.
B. S.: Ką Mokytojų diena reiškia jums? Kokia ši diena būna?
I. S. Pačios dienos nesureikšminu, bet ji būna kitokia: su daugiau dėmesio iš mokinių ir jaukiu laiku su kolektyvu.
