Asmenybės

Lietuvoje sugrąžinus nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, iš pradžių šalyje kilo nemenkas sąmyšis – tarp šaukiamų atlikti pareigą jaunuolių dalis reiškė nepasitenkinimą argumentuodami, jog tuos 9 mėnesius galėtų išnaudoti ir kitaip. Tačiau patriotiško jaunimo jau kuris laikas nebetrūksta – per 90 procentų privalomąją tarnybą kariuomenėje pradedančių šauktinių – savanoriai. Šį rudenį Kęstučio batalione savanoriškai pradėjusio tarnauti tauragiškio Juliaus Norkaus pavyzdys – ypatingas. Meilę Tėvynei jo širdyje augino Šaulių sąjunga, o jo gyslomis teka Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės atkūrėjo Zenono Norkaus kraujas. Juliaus mama Neringa Norkienė atvirauja: šviesaus atminimo senelis didžiuotųsi matydamas, kad anūkas žengia jo pėdomis.

Ryžtas greitai buvo pastebėtas

Kaip pasakojo Juliaus mama, vaikinas į Šaulių sąjungos veiklą įsitraukė dar būdamas paauglys – maždaug 15 metų. Tuomet susidomėjo Marinos Cariovos vedamu šaulių būreliu. Vėliau sekė šaulių stovyklos, savanorystė, aktyvus jaunuolis greit buvo pastebėtas rinktinės vadų, jam buvo skiriamos vis atsakingesnės užduotys. Greitai Julius pats padėdavo rengti stovyklas, stovėjo jau vadų gretose, o štai prieš porą savaičių Kęstučio batalione naujų kareivinių atidarymo metu ne kam kitam, o J. Norkui buvo patikėta perkirpti simbolinę juostelę. Žurnalistės kalbintas vaikinas neslėpė, jog jam tai – didelė garbė.

– Padėdavau rinktinės vadui, kai reikėdavo, dalyvavau šauliškose veiklose visoje Tauragėje. Paskaitas vesdavau jauniesiems šauliukams, padėdavau kuopos vadei Marinai, šaulių stovyklose gaudavau būrio vado pareigas, ten irgi vesdavau paskaitas, pats esu išlaikęs visas pakopas, buvau kaip instruktorius, žodžiu, ne tik pats visur dalyvavau, bet ir kitus mokiau. Štai ir dabar perkirpti juostelę mane pasirinko, matyt, pasitiki, žino, kad esu buvęs šaulys, – apie savo kelią nuo šaulių būrelio iki kariuomenės pasakojo jaunuolis.

Pasak Juliaus mamos, šauliška veikla Norkų šeimoje turi gilias tradicijas ir yra taip įsišaknijusi, jog nejučia įtraukia visus šeimos narius. Valstybės atkūrimo šimtmečio proga šaulio priesaiką Vilniuje davė ir pati Neringa, šaulių būrelį lanko ir trys jaunesnieji jos vaikai – septyniolikmetis Juliaus brolis Laurynas ir dvi sesutės – 15-metė Justė ir 14-os Emilija.

Julius šiemet baigė Žalgirių gimnaziją ir po abitūros egzaminų iš karto pradėjo nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

Nuotrauka

– Esame labai dėkingi rinktinės vadui, atsargos majorui Kęstučiui Baužai, vadovei Marinai Cariovai, kitiems šauliams, kad įtraukė, skatino, pasitikėjo ir visaip kitaip ugdė Juliaus ryžtą vilkėti uniformą. Artėjant abitūros egzaminams susėdome su sūnum ir nutarėme, jog kariuomenė – tinkamiausia kryptis ateičiai. Tokia mintis atrodė savaime suprantama. Gaila, kad senelis negali to pamatyti (Zenonas Norkus mirė 2013-aisiais, – red.). Labai didžiuotųsi Juliumi,  – teigė Neringa Norkienė.

Senelio legenda

Juliaus senelis, mokytojas Z. Norkus pasižymėjo atkuriant Šaulių rinktinę Tauragėje bei buvo vienas pirmųjų jos vadų, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime bei labai mylėjo anūkus.

1990 m. rugpjūčio 19 d. Tauragėje buvo atstatytas ir pašventintas paminklas Vladui Putvinskiui. Po paminklo pašventinimo ceremonijos įvyko Tauragės šaulių būrio atkūrimo susirinkimas. Pirmuoju būrio vadu išrinktas Tomas Leonavičius. 1998 m. kovo 8 d. įvykusiame Tauragės apskrities šaulių atstovų suvažiavime buvo atkurta šaulių rinktinė, kuri pasirinko LDK Kęstučio vardą. Rinktinės vadu buvo paskirtas (laikinai) Danielius Saukevičius, 1999 m. vasarį jį pakeitė Zenonas Norkus. Šiuo metu rinktinei vadovauja ats. mjr. Kęstutis Bauža. Rinktinė vienija Jurbarko, Pagėgių, Šilalės ir Tauragės šaulius. Tauragės Juozo Kasperavičiaus 702-osios kuopos vadas – Sigitas Ozgirdas.

Lietuvos šaulių sąjungai priklauso apie 11 tūkst. narių, Tauragės apskrities LDK Kęstučio rinktinei – pusaštunto šimto, Tauragės Juozo Kasperavičiaus 702-ajai kuopai apie 250 jaunųjų šaulių ir apie 100 šaulių.

– Senelis Z. Norkus vis kalbėdavo, kad norėtų sulaukti anūkų, paskui – kol pradės lankyti mokyklą. Šito sulaukė, o kaip baigė, nebematė... Tačiau, žinau, kad labai džiaugtųsi Juliaus pasirinkimu, – kalbėjo Juliaus mama N. Norkienė.

Kariuomenėje – kaip namie

Kaip žurnalistei sakė Julius, pirmosios tarnybos savaitės jam sunkumų nesukėlė – daug kas aktyviam šauliui buvo gerai žinoma – rikiuotė, kariuomenės tvarka, o batalione daug laiko jis praleisdavo šauliškų stovyklų metu. Tad, kariuomenėje jis jaučiasi kaip namuose.

– Sąlygos batalione labai geros, įrengtos naujos kareivinės, viskas nauja, gyvenam puikiai, visko užtenka, beveik kaip namie. Visas vasaras čia praleidau, esu prie visko pripratęs. Esu ragavęs kareiviškos košės, tad ir pratybose man taip pat nėra sunku, beveik viskas žinoma. Ranką šaudymuose taip pat esu išlavinęs, – teigė šauktinis.

Nuotrauka

Julius, pasak mamos, visada buvo aktyvus, tad greičiausiai paveldėjo senelio užsispyrimą ir patriotiškumą.

– Jam labiau prie širdies veiksmas, o ne knygos, – juokavo ji.

Tačiau siekiant aukštesnio laipsnio kariuomenės struktūroje į Karo akademiją stoti visgi teks. To neatmeta ir pats Julius. Tačiau tarnauti jis norėtų Kęstučio batalione, kuo arčiau šeimos.

– Pabaigęs pradinę tarnybą pasiliksiu toliau tarnauti, po truputį tam rengiuosi. Ketinu čia tęsti ir karjerą, ir gyvenimą, pretenduosiu į vyresniojo šaulio poziciją. Kiek sveikata ir protas leis, ketinu siekti aukštumų, įgyti kuo aukštesnį laipsnį. Planuose yra ir mokslai Karo akademijoje. Jeigu nori būti paprastas karys, to nereikia, užtenka čia tarnauti. Bet jeigu nori įgyti aukštą laipsnį, mokslus reikia baigti. Tuomet gali tapti generolu leitenantu, – apie ateities svajones prasitarė karys.

Pasak J. Norkaus, jauno žmogaus pasirinkimas būti krašto gynybos sistemoje naudingas ne tik Tėvynei, bet ir jam pačiam – ugdo puikias asmenines savybes.

– Tai suteikia pasitikėjimo savimi, išmokstama savarankiškumo, lavinama ištikimybė Tėvynei, ugdoma garbė. Tarnaudamas ir save motyvuoji, ir kitus gali motyvuoti, lavini ir fizinę jėgą, komandinio darbo įgūdžius, sustiprėji tiek fiziškai, tiek morališkai. Tarnyba kariuomenėje kaip gyvenimo etapas tęsia tėvų auklėjimą, formuoja asmenybę, įgyji asmeninių savybių, reikalingų gyvenimui,  – kalbėjo šauktinis.

Paklaustas, kaip į jo pasirinkimą reagavo bendraamžiai, draugai, Julius neslepia, kad daug jų pasirinko tą patį kelią – dauguma buvusių klasiokų priklausė Šaulių sąjungai, o baigę mokyklą patraukė tarnauti. Beje, vaikinas įsitikinęs, jog iškilus grėsmei Lietuvos laisvei, tėvynės ginti stotų dauguma jaunuolių:

– Manau, kad prireikus stoti į kovą, lietuviai kaip kadaise susitelktų ir gintų savo laisvę. Bent jau didžioji dauguma. Juk tarnauti tėvynei – garbės reikalas.