Asmenybės

Tauragiškė psichologė, VĮ „Psichologinės gerovės centras“ įkūrėja Ina Kalvanienė, šių metų pradžioje susilaukusi antrosios dukros, mėgaujasi ramiu šeimyniniu gyvenimu. Socialiniuose tinkluose moteris dalijasi žaviomis smulkmenomis, darančiomis gyvenimą gražų. Štai šeima šiltnamyje įsirengė poilsio kambarėlį, išvykos į gamtą metu sutiko lapę, nuotraukose įamžintos jaukios motinystės akimirkos, džiaugsmas vaikščiojant paupiu, hamake žindant kūdikį, stebint žvejojančią septynmetę dukrą, sekmadienį šeimai lankant bažnyčią. Ina sutiko „Tauragės žinioms“ praverti savo šeimos namų duris, interviu susitikome Jovarų mikrorajone esančiuose Kalvanų namuose.

Keturių asmenų šeima gyvena Inos vyro Jono senelio, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Jono Viktoro Kalvano name. Prie medinio, lentutėmis apkalto pastato įrengta terasa, kurioje šeima vasarą sūpuodavosi hamake, o kiek tolėliau kieme – stiklinis šiltnamis, jo kamputyje prieš kelias dienas įsirengė poilsio kampelį. Išklojo senomis plytelėmis, pastatė stalelį, kėdes. Dabar, kaip šių eilučių autorei sako Ina, yra tiek progų neskubėti.

Prisėdame šeimos svetainėje kuo arčiau Emos žaislų dėžės, kuria viso interviu metu ji taip ir nesusidomėjo. Neseniai stovėti išmokusi aštuonių mėnesių mažylė „šlifavo“ sofos kraštą, tarsi švytuoklė balansuodama tarp mamos ir žurnalistės.

Margarita Rimkutė: Ina, daug kas keikia 2020-uosius, kokie jie tau?

Ina Kalvanienė: Svarbiausias, žinoma, šių metų įvykis yra Emos gimimas sausio mėnesį. Po poros mėnesių buvo fiksuoti ir pirmieji susirgimai koronavirusu bei prasidėjo karantinas. Puikiai prisimenu tą dieną, kai jis buvo paskelbtas. Viskas atrodė tarsi pokštas, juokavome. Naujienų srautas didėjo, juokas peraugo į nerimą ir pasipiktinimą, pamenu, tada galvojau: „Kodėl viskas vyksta dabar, kai aš ką tik susilaukiau kūdikėlio“. Kilo begalės klausimų apie tai, kas nutiktų, jei aš susirgčiau, ar man būtų leista ir toliau žindyti savo mažylę, o gal mus atskirtų...

Gal po gerų dviejų savaičių įvyko persilaužimas ir ėmiau pastebėti gerąją reikalo pusę. Vyras, mokytojas, galėjo dirbti nuotoliniu būdu iš namų, dukra – mokytis. Kas dieną visa šeima lieka namuose, viskas pradėjo atrodyti gana šaunu. Atradome atrakciją išgyventi pandemiją. Susidarėme darbotvarkę, kada kokiu metu bus ruošiamos pamokos, kada poilsio laikas, kada meno valandėlė, lauko laikas. O būtent ištrūkti laukan ir tapo įdomiausia atrakcija. Susiruošiame išvykai į gamtą, numatome vietą, kur nesutiktume kitų žmonių, viskas tarsi slapčia. Miške atvykęs matai – už keliasdešimties metrų ir kita šeima atvyko pasivaikščioti. Ir toks smagumas ima. Va, ne mes vieni kuriame išlikimo planus.

Nuotrauka

M.R.: Kaip Marta (8 metų) priėmė sesutę? Pasitaiko, pirmagimiai pavydi naujam šeimos nariui...

I.K.: Martos vardo reikšmė – viešpatė, valdovė. Nuo mažens dukra žinojo savo vardo reikšmę juokaudavo – „Žinote, kas čia namie valdovė?“. Tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad dukros prisitaikymas prie naujo šeimos nario vyko nepastebimai, kad ji tik džiūgavo ir laikė apsikabinusi šeimoje pasirodžiusį kūdikėlį. Visi jautėme šiokį tokį jos adaptacinį periodą, tačiau, kitaip nei įprasta, jis įvyko dar kiek prieš antrosios dukros gimimą. Prie to prisidėjo suaugusiųjų laukimas, pašnekesiai apie pasaulį greit išvysiantį kūdikį, net, regis, nekalti pajuokavimai apie pasikeitimus šeimoje. Kažkas iš apsilankiusiųjų išsireiškė – „Va dabar Marta bus nukarūnuota“. Matyt, dukrai šios kalbos sukėlė nerimo. Džiaugiuosi, kad tuo metu tada dar pirmokė Marta jau buvo išmokusi rašyti. Ji labai džiaugėsi šiuo naujuoju savo įgūdžiu ir mėgdavo kurti knygeles, ką nors užrašinėti. Taip ji ėmė rašyti ir matomose vietose palikti laiškučius. Būtent iš jų turinio ir sužinojau, kad dukrai kyla įvairių klausimų dėl jos padėties šeimoje, pavyzdžiui, ar tėveliai ją mylės taip pat, kaip iki šiol.

Aštuonių mėnesių Ema, nusivylusi nuobodžiu žurnalistės ir mamos pokalbiu, patraukia prie netoliese guolyje gulinčios kalytės Lotos. Prisėda. Atsisuka.

Tęsiame pokalbį.

M.R.: Ar Martai pačiai šovė mintis rašyti laiškus? Gi jausmų užrašymas yra vienas iš psichoterapijos metodų.

I.K.: Pačiai. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Ji mėgavosi rašymu, ir šis naujas įgūdis jai puikiai pasitarnavo. Tikrai nesakiau: „Tu, Marta, išrašyk jausmus“ (juokiasi). Šeimoje aš nesistengiu būti psichologe. Net ir pati Marta nesutiktų. Kartą pasiūliau jai išpiešti liūdesį, ji man: „Tu čia, mama, man psichologe nebūk“.

Ema, pasirodo, nelūkuriavo. Ji – jau prie kampe esančios garų šluostės. Mama skubiai kyla nuo kilimo ir grąžina mažylę tarp šių eilučių autorės ir savęs. Šluotą lengva nuversti, niekas nenori išvysti kūdikio su guzu ant kaktos.

Nuotrauka

M.R.: Vienoje savo „Instagram“ publikacijų nuotraukoje tu, į plaukus įsisegusi keletą lapų, vaikščioji Jūros krantine, po nuotrauka prierašas: „Lėta motinystė – tai kai turi laiko tai išjausti“. Ar augindama pirmagimę ir gimus antrajai dukrai į dalykus žvelgi taip pat?

I.K.: Su Marta viskas vyko kiek kitaip. Man buvo 25 metai. Buvome neseniai susituokę, vestuvės, nuosavi namai, reikia vaikelio, viskas vyko greitai. Laukiausi vaikelio ir tuo pat metu baiginėjau magistro studijas. Jaučiausi „supermoteris“. Viską spėjanti, apsupta veiklos, užimta. Ko gero, tada tiek sau, tiek kitiems šiek tiek norėjosi įrodyti, kad moteris gali viską spėti: besilaukdama gali mokytis, dirbti, keliauti.

Gimus Martai įvyko šioks toks sulėtėjimas, tačiau noras įrodyti, jog moteris gali viską suderinti, į darbą mane grąžino gana anksti, kai dukrai sukako metai. Nenorėjau atsilikti nuo gyvenimo. Tada man norėjosi greičiau pradėti dirbti, greičiau įgyti patirties. Sugebėjau auginti vaiką ir dirbti, žinoma, neapsėjau be senelių pagalbos, ir auklė padėjo.

Tačiau, kaip minėjau, mąstymas keitėsi. Dabar aš nebenoriu to skubėjimo. Mėgaujuosi lėtu rytu, nesureikšminu, kad naktį reikėjo ne kartą atsikelti ir galbūt poilsio trūksta. Džiaugiamės mažais dalykais.

Ema, keliais bildendama į grindis, dingo iš mamos akiračio kitame kambaryje, Ina vėl kyla nuo kilimo, paskubomis žingsniuoja mažylės, jai iš paskos taip pat skubiai leidžiasi ir šuo.

Nuotrauka

M.R.: Pakalbėkime apie moteris ir karjerą. Kartais moterys profesinį tobulėjimą pasirenka prioritetu šeimos atžvilgiu. Ir vos spėdamos žongliruoja kasdienėmis darbinėmis užduotimis, buities darbais, motiniškomis pareigomis. Iš išsekusių motinų lūpų vaikai girdi: „Netrukdyk“, „Vėl tu su savo nesąmonėmis“, „Ar nematai, kad aš dirbu“. Kokią įtaką vaiko asmenybės formavimuisi daro žinojimas, jog mamai yra svarbesnių dalykų nei jis?

I.K.: Nereikėtų teisti moters. Atsiribojant nuo savo subjektyvios nuomonės būtų geriausia žiūrėti, ką rodo tyrimai. Neseniai buvau maloniai nustebinta perskaičiusi, jog matydamas dirbančius tėvus vaikas formuoja teisingą nuostatą, kad darbas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tie vaikai, kurie nuo ankstyvo amžiaus matė mamą dirbančią, vėliau rimtai žiūri į savo mokslus. Ir geriau prisitaiko darbo rinkoje, užauga stropūs, atsakingi.

Žinoma, kiekvienas atvejis individualus. Klausimas, kokiomis aplinkybėmis mama vaikui ištaria tokius žodžius. Jei kas dieną jis yra nustumiamas į antrą planą ir vien tik girdi, kad darbas yra svarbiau nei jis, gali išsivystyti nepilnavertiškumas. Jei jau darbas atima beveik visą mamos laiką ir vaikams jo lieka itin mažai, savo klientams patariu atžalai į dieną skirti bent dvidešimt minučių, tačiau kokybiško dėmesio. Išjungus visus telefonus, televiziją. Ir neišnaudoti to laiko kažkokioms užduotims, ne „Einam dabar pasimokyti“ arba „Einam dabar, kaip smagiai palyginsim skalbinius“, o veikti tik tai, ką kartu nori veikti vaikas. Gal atsigulus kartu dėlioti lego... Tai padeda vaikui pasijusti gerai, pasijusti svarbiam, po to mama gali rami grįžti prie savo užduočių.

M.R.: Visuomenėje netrūksta NEsuaugusių suaugusiųjų: jautrių kritikai, piktų, egocentriškų, manipuliuojančių kitais siekiant sau dėmesio, tarsi neišmylėtų vaikų, siekiančių gauti meilės, kurios jiems tėvai nesuteikė vaikystėje. Ne kiekvienas turėjo galimybę augti tarp dėmesingų tėvų, kai kurių tėvai tiek daug dirbdavo, jog vaikai laiką leisdavo vieni arba patys augindavo savo brolius, seseris. Kaip padėti šiems suaugusiesiems?

I.K.: Esame su kolege vedusios seminarą, tad nemažai teko domėtis šia tema. Turiu gerą naujieną: tie neišmylėti vaikai vaikystėje neįgytą saugumo jausmą suaugę gali atstatyti partnerystėje. Tikrai nėra taip, kad šie tėvų nemylėti suaugusieji liks visą gyvenimą nelaimingi. Vėliau ir dirbdamos su šeimomis įsitikinome ir pačios, kad tie, kurie turi jų emocinius poreikius atliepiančius partnerius, ima sveikti. Nekalbu apie popinimą, lepinimą. Kalbu apie normalias jų partnerių reakcijas į šių nesuaugusių suaugusiųjų savijautą. Tarkim, tas neišmylėtas vaikas, suaugusysis, kurį laiką liūdi. Yra labai sveika, jei jo partneris jo savijautą priima kaip natūralų dalyką. Ne ignoruoja ar bara –  „Kiek čia gali verkti“, o pabūna kartu. Jausdamasis pilnavertis ir saugus, žmogus sveikti.

Jei poroje vyksta manipuliacijos dėl dėmesio, greičiausiai toje poroje nei vienas, nei kitas nėra saugioje partnerystėje.

Pokalbiui baigiantis Emai gal penkis kartus teko nusivilti nepavykus sučiupti žurnalistės mobiliojo telefono, ji jau vėl buvo pakeliui link garų šluotos. Reikėtų nuotraukos straipsniui. Ema sugrąžinama greta mamos, Ina taisosi plaukus. Akimirkai susikremta laiku neišsitrinkusi galvos, kita vertus, kaip ir nebuvo kada – prieš atvykstant žurnalistei mama su dukra taip saldžiai snaudė.

Nuotrauka

Kalbino Margarita RIMKUTĖ