Asmenybės

Airijoje 12 metų išgyvenę Margarita ir Egidijus Knapkiai emigranto duonos atsikando. Pardavusi užsienyje užgyventą namą pora nutarė grįžti į gimtąją Tauragę. Teigė pasiilgę artimųjų, gyvenimas „darbas-namai“ neteikė džiaugsmo. Pirmosios dienos vaikystės mieste ir džiugino, ir nuvylė. Vos praėjus tvarkyti reikalus jauną šeimą įtraukė biurokratijos krumpliaračiai, kita vertus, aplinka bei laisvalaikio leidimo galimybės stebino, gyvenimas, pasak grįžusių emigrantų, Tauragėje virte verda.

Pasiilgo lietuviškos tvarkos

Kaip šių eilučių autorei pasakojo Margarita, užsienyje, toli nuo artimųjų, giminaičių, gyvenimas apsiribojo namais ir darbu. Uždirbti pinigai suteikė galimybę kurti gražius, jaukius namus, įsigyti daiktų, tačiau laikui bėgant jie nustojo teikti džiaugsmą.

– Trūkstant artimų žmonių mažiau progų leisti gerą laisvalaikį, trūksta bendravimo. Nebetenki galimybės atsiskleisti, būti savimi. Gyvenimas tapo nuobodus. Susilaukus vaikų iškilo kita problema – nėra artimųjų, kuriems būtų galima bent trumpam palikti pasaugoti atžalas. Motinystės atostogos trunka tik šešis mėnesius, mažiuką leliuką jau turi siųsti į vaikų darželį, grįžti į darbą. Pas mus Lietuvoje yra kita tvarka: vaikai į darželį eina nuo dvejų metų, į mokyklą – nuo septynerių. Būtų seneliai, kad ir kelių mėnesių vaiką palikdamas jų priežiūrai jaustumeisi ramiau, – Airijos ir Lietuvos skirtumus vardijo Margarita. – Be to, Lietuvoje jautiesi su kitais vienodo lygio. Visi galime panašiai pasiekti, visi vargstame ir visi sukamės, kaip įmanydami. Užsienyje tu eini į darbą, turi pinigų, ir, neduok die, uždirbsi šiek tiek daugiau nei kiti – tada jau nebesi man draugas.

Moterį žavi, jos žodžiais tariant, griežta Lietuvos švietimo sistema. Vaikų darželiuose laikomasi režimo, taisyklių, jais yra itin rūpinamasi. Pora augina 1 ir 1,5 m. atžalas. Grįžus į Tauragę pusantrų metų dukrytė priimta į Mažonų darželį. Moteris jau pirmą dieną, atvykusi parsivežti savo vaiko, buvo maloniai nustebinta.

– Atvykstu, žiūriu, – ši švarutė: plaukučiai supinti, batukai apauti, ji patenkinta. Aš pati taip nemoku plaukų supinti. Užsienyje, kad po darželio galėčiau užsukti kur nors į miestą, net kalbos būti negalėjo. Reikėdavo grįžti namo, nuprausti vaiką, sušukuoti, perrengti, nes atrodydavo kaip iš tvarto grįžusi. Airijoje kokius batus ryte apausi, tokius vaikas ir avės darželyje visą dieną. Apie peravimą tapkutėmis ar kambario batais net kalbos būti negali. Be to, čia darželyje visuomet vaikams pietums patiekiama sriuba. Tai nuostabu. Tai ir yra lietuviška sistema – griežta ir nuosekli. Esu be galo dėkinga auklėtojoms už rūpestį, – džiaugėsi moteris.

Nuotrauka

Jaučiama įtampa

Pasak pašnekovės, jausmas, jog esi kitatautis, net ir ilgai gyvenant užsienyje nedingsta. Jau vien tai, kad supa kita kalba kalbantys vietiniai, kurių bendravimo subtilybes perprasti lemta ne kiekvienam. Nors ir mokėdamas kalbą, moters žodžiais tariant, ne visada sugebėsi taip už save „pastovėti“ taip, kaip bendraudamas su savo tautiečiais.

– Ar bendraudamas draugų rate, ar darbinėje aplinkoje, vis tiek esi apribotas tokio žodyno, kokį sukaupei užsienyje nugyventu laikotarpiu. Jei reikėtų subtiliai kokį bendradarbį pastatyti į vietą, nes šis užlips ant galvos, nesava kalba tu nesugebėsi. Net ir keiksnoti reikia mokėti. Nes kitaip arba tu pasakysi tiesiai šviesiai, o tai gali pasirodyti ne itin tinkama esamuose santykiuose, arba tu tylėsi ir savęs neapginsi, – kalbėjo moteris.

Darbą Tauragėje moteris rado dar būdama Airijoje. Apie galimybes įsidarbinti vienoje maitinimo įmonėje jai pranešė draugė. Ne tik pranešė, bet ir gerai atsiliepė apie ją savo darbdaviui.

Pasak Margaritos, ir užsienyje įmanoma rasti darbus per pažįstamus, tačiau aplinkoje, kur pagrindinė vertybė yra darbas ir geras užmokestis, jaučiamas didžiulis pavydas.

– Nežinau, kaip gerai turėtum sutarti su žmogumi, kad šis, išvydęs, jog tu imi uždirbti daugiau už jį, tau nelinkėtų blogo. Kalbant apie airius, jie gali žiūrėti į akis, šypsotis, palaikys tave, tačiau už nugaros darys savo ir tave apkalbės, lietuviai apskritai tau atsisakys padėti, gal net stengsis kenkti. Žinoma, aš kalbu apie tai, kas mane supo konkrečiame krašte. Galbūt kitoje aplinkoje, tarp kitų žmonių, darbiniai santykiai būtų kitokie. Tačiau dirbant užsienyje ryškiai jaučiama kova už būvį – gi čia atvykusiųjų pagrindinis tikslas – pinigai, – kalbėjo jauna moteris.

Moteriai susilaukus vaikų lietuvių draugų rate nepavyko rasti nė vieno, kuris net ir už pinigus sutiktų pasaugoti jos mažylius. Šeima jautė atskirtį, pasiilgo nuoširdaus, ne materialiais dalykais vertinamo gyvenimo.

Padėjo „Globali Tauragė“ koordinatorius

Sugrįžimas į Lietuvą nebuvo rožėmis klotas. Pradėjus minti kelius po įstaigas dėl darbo, vaikų priežiūros, susidurta su įvairiais reikalavimais pristatyti tam tikrus dokumentus. Kas lietuviams įprasta, jauną šeimą gąsdino, ėmė slopinti entuziazmą. Vienoje įstaigoje iš emigrantės pastangų įsitvirtinti gimtoje Tauragėje net pasišaipyta pareiškus, jog šeima Lietuvoje neištemps nė pusmečio.

Drąsi ir už save pakovoti sugebanti moteris ėmėsi lietuviškos gudrybės – ieškojo pagalbos pažįstamų rate. Parašė ne vienam žmogui, kol galiausiai susisiekė su rajono meru, o šis nukreipė į rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistą Mindaugą Piečią, kuris kuruoja projektą „Globali Tauragė“.

Projekto tikslas – palaikyti santykius su užsienyje gyvenančiais kraštiečiais bei padėti įsitvirtinti į Lietuvą sugrįžusiems emigrantams. Kaip sako Margarita, Mindaugas šeimai padėjo pajudinti ne vieną kabinetuose stringantį reikalą.

– Mindaugas padėjo susigaudyti ir darbo biržos, ir švietimo srityse. Paaiškino, kur kokius dokumentus reikia pristatyti. Komunikavo su visais mus aptarnavusiais specialistais, padėjo nušviečiant mūsų situaciją. Padėjo rasti darželį. Mano dukrytė jau lanko Mažonų darželį, o aš nuo pirmadienio galiu pradėti dirbti, – praėjusią savaitę šių eilučių autorei pasakojo moteris.

Kaip „Tauragės žinioms“ sakė M. Piečia, „Globali Tauragė“ palaiko ryšius su JAV, Airijoje, Belgijoje, N. Zelandijoje, Anglijoje, Sakartvele, Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje gyvenančiais kraštiečiais. Šie tituluojami mūsų krašto garbės ambasadoriais ir, tikimasi, garsina mūsų kraštą savo iniciatyvomis, darbais. Titulai ne vien popieriniai, per keletą metų jaučiama ir reali pagalba į užsienį vykstantiems mūsų kraštiečiams.

Nuotrauka

– Amerikoje gyvenanti Sigita Šimuvienė suorganizuoja kraštiečių susitikimus JAV. Yra talkinusi šioje šalyje koncertą rengusiam Liudui Mikalauskui, – apie projekto naudą kalbėjo M. Piečia.

Mažo miesto privalumai

Pašnekovas, projekto „Globali Tauragė“ koordinatorius irgi pat yra vienas į kraštą grįžusių emigrantų. Jaunas vyras kurį laiką gyveno Kanadoje, vėliau dirbo Vilniuje. Į provinciją vyrą parviliojo galimybė pigiai įsigyti būstą.

– Tuo metu kaip tik valstybė pasiūlė kompensacijas gyvenamąjį būstą įsigyjančioms šeimoms. Mums pavyko ją gauti. Tuo pat metu buvo skelbiamas konkursas rajono savivaldybės Kultūros skyriaus specialisto pareigoms, jį laimėjau. Šiuo metu gyvename Dacijonuose. Ar pasiilgstame didmiesčio gyvenimo? Tikrai ne. Kamščiai, dideli atstumai. Tauragėje viskas paprasčiau, – kalbėjo M. Piečia.

Margarita ir Egidijus, emigrantų šeima, irgi džiaugiasi gyvenimu gimtajame mieste. Sako, jog svetur, užsienyje gyveno uždarai, itin trūko bendravimo, pramogų. Vos grįžusią į Tauragę šeimą nustebino renginių gausa gimtajame mieste. Šeimai grįžus po poros dienų praūžė vienintelis Lietuvoje surengtas SEL koncertas, rugsėjo pirmąją miestą užtvindė pramogos vaikams, vyko Vido Bareikio koncertas.

– Užpraėjusią ir praėjusią savaitę renginiai vyko pilies aikštėje, vasaros estradoje. Yra proga pasipuošti, gatvėje sutinki pažįstamus, bendrauji, čia pat užsuki į kavinukę, po to gali eiti į renginį. Ant savos žemės ir vaikščioti – kitas jausmas. Užsienyje to nepatyrėme. Nėra tokių švenčių, nėra tokių progų išeiti. Nėra progos nei gražiai rengtis, nei dažytis. Tauragė stebina savo pokyčiais, miestas tvarkingas, gražus, gražūs jame esantys žmonės, – ketvirtąją savo savaite gimtojoje Tauragėje džiaugėsi Margarita.