Asmenybės

Riešinės – ne vienos merginos ir moters mėgstamas aksesuaras. Ant rankų riešų maunami mezginiai ne tik šildo vėsesniu laikotarpiu, bet ir puošia, džiugina akį įvairiausiais raštais ir spalvomis. Riešinių mezgėja iš Pagramančio Irena Aputienė itin daug dėmesio skiria kuo įdomesniam raštui išgauti. Į „Tauragės žinių“ redakciją moteris atsinešė savo pačios megztų riešinių ir papasakojo apie šią mėgstamiausią savo laisvalaikio veiklą.

Ūkininkaujanti I. Aputienė kalbėjo, kad jau nuo mokyklos laikų užsiima rankdarbiais.

– Ir siuvu, ir audžiu, dar su vąšeliu mezgu servetėles. Jeigu  mezgu riešines ir pabosta, išsikerpu įvairių medžiagų ir jas apmezgu. Kaip ant ko patraukia, – tvirtino pašnekovė ir išsyk pridūrė, kad vis dėlto daugiausia laiko skiria riešinėms megzti.

Moteris tikino, kad įprastai, jei niekas nesutrukdo, vieną riešinių porą numezga per kelias dienas, o kartais trunka ir savaitę. Vis dėlto I. Aputienė norėtų kur kas daugiau dėmesio skirti savo kūriniams, bet dabartiniu metu dėl nemažai laiko reikalaujančių ūkio darbų hobiu virtusią veiklą tenka atidėti.

– Dabar į ganyklas reikia eiti. Ir daržai, ir rugiapjūtė. Riešinėms lieka labai mažai laiko arba visai jo neturiu. Dažniausiai megzti pradedu po bulviakasio. Susitvarkau ir iki kitų darbų atsisėdu ant sofos arba lovos, kad kojas galėčiau ištiesusi pailsinti, ir panarplioju, – kalbėjo pašnekovė.

I. Aputienė įniko intensyviai megzti riešines prieš 3–4 metus. Iki tol ji buvo įgudusi megzti ir kojines, ir pirštines, tad perprasti riešinių mezgimo ypatybes moteriai nebuvo sunku.

Nuotrauka

– Pirmąkart riešines pamačiau savo vaikų mokyklos tėvų susirinkime. Mokytoja turėjo pačios nusimegztas riešines, tik jos buvo be raštų. Nutariau pabandyti ir aš tokias nusimegzti, pamaniau, kad neturėtų būti sudėtinga, nors pirmas blynas buvo šiek tiek prisvilęs, – prisiminė I. Aputienė.

Tiesa, pašnekovė pripažino, kad nors aktyviai mezga riešines ir yra jų primezgusi nesuskaičiuojamai daug porų, pati jų nešioti nenori.

– Riešines mezgu, bet jų nenešioju, nes užsimaunu ir matau, kad man netinka. Prie mano rankų riešinės kažkaip nepridera, – juokėsi I. Aputienė.

Nors pati nenešioja, mezgėja jas neretai parduoda, bet dažniau noriai dovanoja.

– Jei žmogus, matau, labai nori, tai padovanoju. Džiaugsmą jam suteikiu. Neseniai sūnaus draugės mamai, kuri gyvena Anglijoje, nusiunčiau riešinių porą dovanų, – sakė I. Aputienė ir čia pat prisiminė, kad ir pačią pirmąją savo numegztą riešinių porą, turėjusią zigzaginį raštą, taip pat padovanojo.

Moteriai megzti riešinių niekas nepadeda, tačiau jų puošybos elementais padeda pasirūpinti sūnus.

– Sūnus iš Kauno man priveža visokių spalvų karoliukų, vilnos siūlų. Tauragės „Gustinoj“ man pirkti per brangu, o į Kauną pačiai nuvažiuoti nėra kada – esu apsivertusi darbais, – kalbėjo ūkininkė.

I. Aputienė nemažai dėmesio skiria kuo gražesniam raštui išgauti – karoliukais sukuria gėlių, angeliukų, papūgų, pelėdų atvaizdus. Riešines mezga dviejų rūšių: turinčias ertmę nykščiui ir neturinčias.

– Daugiausia puošiu karoliukais. Juo šviesesni siūlai, tuo tamsesnius karoliukus renku ir atvirkščiai. Laikrašty ar kur nors kitur pamatau schemą, tada ant popieriaus su langeliais pieštuku pati nusipiešiu ir pradedu megzti. Sunkiausia mezgant išgauti raštą. Teko ne vieną riešinę išmesti, būna, nutrūksta siūlai ar užsimerkęs mezgi ir jau nebetokį raštą imi gauti, – mezgimo patirtimi dalijosi pašnekovė.

Ūkininkė pripažįsta, kad gražioms riešinėms numegzti reikia nemažai kantrybės, tačiau moteris akivaizdžiai jos nestokoja.

– Kai uogauji, irgi kantrybės reikia. Visur jos reikia, – tvirtino moteris ir kartu akcentavo, kad kantrybės nepristinga, nes atsidėti riešinių mezgimui yra jos mėgstamiausias hobis ir smagiausias laisvalaikio praleidimo būdas.