Galbūt ne visi žino, kad vaikų gydytoja pulmonologė, mokslų daktarė Iveta Skurvydienė, ilgą laiką besidarbavusi dar ir rajono taryboje, – itin įvairiapusiška asmenybė. Apie tai byloja ir visai neseniai dienos šviesą išvydusi jos eilėraščių knyga „Sraigė ant asfalto“. Apie knygos gimimą feisbuke paskelbusi autorė sulaukė daugybės sveikinimų ir klausimų, kur bus galima knygą įsigyti. Nors ir būdama be galo užimta šiuo medikams itin sunkiu metu, autorė rado keletą minučių „Tauragės žinioms“.
Knygos įvade autorė rašo, kad ši knyga galbūt buvo sumanyta paauglystės metais. „Tuomet svajojau kurti dainas, o dailės mokyklą baigusi klasės draugė Daiva svajojo piešti iliustracijas knygoms ir galbūt dainų tekstams. Prabėgo 40 metų. Šiandien esu vaikų gydytoja, rašanti eiles. Daiva baigė tuometinį Valstybinį dailės institutą, tapo profesionalia grafike, iliustruojančia knygas vaikams. Kūrybą ir gyvenimą nutraukė sunki liga. 2012 m. vasarą Daiva iškeliavo į amžinybę, palikusi daugybę nuostabių piešinių, miniatiūrų, ofortų, drobių, koliažų, kuriems jau nusibodo tūnoti mamos Irenos spintose. Su maestro Juozo pagalba dvi dešimtys nufotografuotų Daivos darbų persikėlė gyventi į šią knygą. Priimkite mus tokias, kokias pamatysite ir perskaitysite, tarsi dvi sraiges ant asfalto karštą vasaros dieną, išdrįsusias palikti vidinio kiemo komforto zoną ir iškeliauti į platesnį pasaulį“.
„Tauragės žinioms“ I. Skurvydienė pasakojo, kad ši knyga – tai jaunystės draugių projektas.
– Turėjome daug visokių minčių, bet taip jau išėjo, kad liga pasiglemžė mano draugę, jos nebeliko. Pernai buvo metinės, aplankiau jos mamą ir kilo tokia mintis, kad kažkaip reikėtų ištraukti jos darbus į dienos šviesą. Ji su Jurga Ivanauskaite vienoj grupėj mokėsi, kurios irgi metinės buvo. Ir kažkaip minorinė gaida man suskambėjo širdy, kad reikėtų padaryti tokį bendrą projektą. Šiaip jau buvo pribrendęs reikalas ir savo eilėraščių knygą išleisti, – pasakojo ji. – Jos darbai ir mano eilėraščiai visiškai nesusiję – ji kūrė nuo 1980-ųjų iki 32012-ųjų. Jos mama jau amžiuj, tad supratau, kad nelabai kas jau ir parengs tuos darbus viešumai. Tad tiesiog tai tokia nedidelė jos darbų ekspozicija šitoje knygoje. Tarsi paroda...
Į knygą sudėti, pasak autorės, gal kokių 6–7 metų laikotarpio eilėraščiai. Paklausta, kaip jie gimsta, ji sakė:
– Man įdomus yra žodis, jo svarba, valdymas. Eiliavimą galiu pavadinti prasmingu žaidimu, kuris iš tikrųjų daugiau svarbus man pačiai. Negaliu įvardinti, kaip gimsta eilėraštis – tiesiog atsiranda mintis galvoj ir pradedi ją vystyti. Ir paskui ji pavirsta į eilėraštį.
I. Skurvydienė pasakoja su pertraukomis rašanti nuo paauglystės. Vaikystėje rašė net ir apsakymus. Vėliau, sako, buvo užmetusi: studijos, kai tikrai nebuvo kada rašyti, paskui disertacija, o paskui pagaliau atėjo tas laikas, kai norėjosi kažką parašyti.
O kiek gi knygoje eilėraščių? Autorė sako sudėjusi jų tiek, kiek galėjo sau leisti, nes vis tiek tai yra leidyba privačiomis lėšomis. Prisipažįsta neskaičiavusi, kiek jų sutilpo – gal apie 70.
– Jie yra tokiame juodraštyje, aš juos pasiimu, man patinka juos paredaguoti, kažką pakeisti. Tiesiog mintis kita šauna į galvą. Tai yra žaidimas su žodžiais. Eilėraštis neturi temos. Jei kalbant filosofine prasme, galbūt mano eilėraščiai artimui fenomenologijai, yra tokia filosofijos kryptis, ją plėtojo XIX a. egzistencialistai – Polis Sartras, Simona de Bovuar, Alberas Kamiu. Tie žmonės, aišku, yra kaip švyturiai, į kuriuos galima žiūrėti, tačiau tai yra praeitis. Bet kas man patiko jų gyvenimuose ir kūryboje, tai kad jie labai atidžiai stebėjo gyvenimą, jo reiškinius ir stengėsi tuos reiškinius aprašyti, kaip jie juos supranta. Jie neturėjo autoritetų. Tai žmonės, kuriems primestinių autoritetų nėra. Jie kaip suprato, taip ir rašė. Tai aš galbūt irgi stengiuosi rašyti taip, kaip aš suprantu gyvenimą, kaip aš matau pasaulį. Vieną dieną vienaip, kitą dieną kitaip. Ar jie šviesūs, ar pesimistiniai, daugiau gali pasakyti skaitytojas. Tai yra mano mintys, o mintys būna visokios. Vieną dieną atsikeli su vienokiom mintim, kitą dieną su kitokiom, galų gale, gali po metų pasiimti tą eilėraštį ir iš tamsesnio padaryti šviesesnį. Sakau, tai žaidimas.
Knygos tiražas – 300 egzempliorių. Ją bus galima rasti bibliotekose, padovanotų autorės. Kitas sako išdalinsianti draugams. Nors, juokiasi, tų draugų feisbuke pusantro tūkstančio...
Buvo suplanuotas, pasak I. Skurvydienės, ir knygos pristatymas, tačiau kadangi karantinas nutraukė visus planus, dabar sako nieko nepasakosianti, kai baigsis karantinas, tada bus galima kalbėti.
