Karina SĖRIKOVA
Operos solistas kraštietis Liudas Mikalauskas jau antrus metus organizuoja Tauragės vokalinės muzikos festivalį. Neseniai sulaukėme koncerto, kurio metu tauragiškiams koncertavo iš mūsų miesto kilę muzikai. Tarp jų – 25-erių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinė smuikininkė Justė Komskytė. Vaikystėje kračiusis smuiko, šiandien Justė neįsivaizduoja gyvenimo be jo.
– Juste, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado muzika.
– Labai paprastai ir natūraliai. Kadangi mano tėtis – choro dirigentas, jis norėjo, kad mes, jo vaikai, lankytume muzikos mokyklą. Tačiau mano gabumus muzikai tėvai pastebėjo anksčiau, tad jau būdama šešerių pradėjau lankyti privačias smuiko pamokas pas mokytoją Vaivą Bartušienę. Tėvai, pamatę, kad smuikas mane domina, leido į muzikos mokyklą.
– O kodėl būtent smuikas?
– Griežti smuiku buvo sena mano mamos svajonė. Deja, ji neišsipildė, tad mama nupirko man patį mažiausią smuikelį ir laukė, kol pradėsiu mokytis juo griežti. Pamenu, per televizorių patiko stebėti fleita grojančias moteris – man jos buvo labai gražios. Dabar visai nenorėčiau groti fleita. Dar iki muzikos mokyklos išmokau skambinti pianinu, šis instrumentas iki šiol mane vilioja, bet ar būčiau buvusi geresnė pianistė nei smuikininkė, jau nesužinosiu.
– Ar ilgas kelias nueitas, kol smuikas tau pakluso?
– Pradžia buvo nieko nežadanti, nes nenorėjau papildomai mokytis namuose. Smuiko mokytoja tėčiui kartodavo, kad nelabai kas iš manęs išeis. Kadangi gyvenome šalia muzikos mokyklos, tad aš lauke žaisdavau iki paskutinės minutės, kol pamatydavau, kad mokytoja moja man ateiti į pamoką. Tokie „rimti“ buvo pirmieji ketveri mano mokslo metai. Smuikas mane pradėjo dominti, kai vieną vasarą išvažiavome į smuikininkų meistriškumo kursus Druskininkuose. Ten pirmą kartą gyvenime buvau verčiama groti ir mokytis, nes kitos išeities nebuvo, tad per darbą, kuris, tiesą pasakius, atrodė kaip nesibaigiantis košmaras, pajutau, kad smuiku galima groti ir kaip viskas, įdedant pastangų, gražėja.
– Grojai grupėje „Electric ladies“. Kokią muziką grojote?
– Jau besimokydama muzikos mokykloje daug koncertavau, mokydamasi Stasio Šimkaus konservatorijoje dalyvaudavau konkursuose, kuriuose, beje, gerai sekėsi, o studijuodama akademijoje grojau įvairiuose orkestruose, projektuose. Studijuojant pirmame kurse mane pakvietė groti grupėje „Electric ladies“, nes tuo metu reikėjo pavaduoti vieną narę. Grupėje grojau ketverius metus. Buvo išties labai sunkūs, bet įdomūs metai. Su grupe apkeliavome daug šalių, daug visko matėme: ir šilto, ir šalto. Užkulisiai dažnai būna kitokie, nei mes linkę manyti: didelis nuovargis, plyštančios suknelės, lūžtantys aukštakulniai, gendanti technika, galų gale – menkas atlygis už sunkų darbą. „Electric ladies“ – tai trijų smuikininkių ansamblis, kuriame grojame elektriniais smuikais. Visos narės – profesionalios smuikininkės, baigusios muzikos akademiją. Grupės repertuaras labai platus. Norėjome įsiteikti kiekvienam skoniui, todėl išbandėme daug visokių muzikos žanrų: popsą, roką, klasiką, džiazą. Vėliau pradėjome pačios kurti, o viską iki galo įgyvendinti mums padėjo estų kompozitoriai, kurie išvydę mūsų koncertą labai susižavėjo ir pasiūlė savo pagalbą.
– Augini dukrelę. Kaip patinka mamos rolė?
– Anksčiau ar vėliau visoms moterims ateina metas kurti šeimą. Sužinoję, kad turėsime kūdikėlį, buvome be galo laimingi. Su vyru gyvename Vilniuje, seneliai toli – vieni Tauragėje, kiti – Druskininkuose, tad auginti vaikelį vieniems nėra labai lengva. Vyrui gavus laisvų dienų lekiame pas senelius: mes atsipučiame, o seneliai pasidžiaugia. Būti mama – palaima, tačiau kartu tai ir be galo sunkus darbas. Tik tapusi mama supratau daugybę dalykų, kurie anksčiau atrodė visiškai nereikšmingi.
– Kokie tavo planai, kai mažylė paaugs?
– Tiesą pasakius, tolimesnių planų neturiu. Norėčiau toliau mokytis, tačiau pasikeitus Švietimo įstatymui studijos tapo labai jau didele prabanga. Magistro laipsnio studijų metai kainuoja apie 35 tūkstančius litų.