Ką byloja Leono Laurinsko-Liūto laiškai?
Įkelta:
2023-04-27
Nuotrauka
laurinsko laiskai
Nuotraukos autorius:
Autorės nuotrauka
Aprašymas

Leono Laurinsko laiškai Valerijai

 

,
Nuotrauka
laurinsko laiskai
Nuotraukos autorius:
A. Beresnevičiaus/savaitraščio „Žemaičių saulutė“ (Nr. 51 (57), 1995 m. gruodžio 23 d.) nuotrauka
Aprašymas

Leonas Laurinskas

,
Nuotrauka
laurinsko laiskai
Nuotraukos autorius:
A. Beresnevičiaus/savaitraščio „Žemaičių saulutė“ (Nr. 51 (57), 1995 m. gruodžio 23 d.) nuotrauka
Aprašymas

Valerija Laurinskienė 

 

Apie buvusį partizaną, politinį kalinį Leoną Laurinską-Liūtą (1926–2013) kiekvienas, bent kiek besidomintis rezistenciniu laikotarpiu Lietuvoje, daugiau ar mažiau yra girdėjęs. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, šiam narsiam vyrui skirta visa ekspozicija: nuotraukos iš partizaninio laikotarpio ir bausmės vietos – Mordovijos ASSR, nemažai nuotraukų ir iš įvairių renginių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sukaupta nemaža šūsnis įvairių publikacijų – tiek jo paties rašytų, tiek apie jį patį, bei keletas asmeninių daiktų, kuriuos muziejui perdavė jo sutuoktinė Valerija Laurinskienė ir giminaičiai. 

Apdovanojimai 

Džiaugiamės ekspozicijoje turėdami jo apdovanojimus: 1998 m. gegužės 19 d. už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę LR prezidento dekretu L. Laurinskas apdovanotas 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu; 1992 m. kovo 4 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; 2000 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu; 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1994 m. rugpjūčio 17 d. už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę krašto jam įteiktas apsaugos ministro vardinis ginklas-pistoletas. Šis eksponatas ypač patrauklus ir įdomus moksleiviams berniukams. 

65 laiškai

Bet, pasirodo sutuoktinė muziejui buvo perdavusi ne viską. Sau buvo pasilikusi Leono iš Sibiro jai rašytus laiškus. Šių metų pradžioje visą šūsnį laiškų dviejuose paprasto rudo popieriaus paketuose į Tremties ir rezistencijos muziejų atnešė 702 kuopos šaulys Antanas Kiniulis, kuriam laiškus perdavė Valerijos giminaitės vyras Kęstutis Jurgelevičius. Suskaičiavome 65 laiškus, o 66-asis buvo rašytas Leono mamos, Onos Laurinskienės. Šiandien Valerijos tarp gyvųjų jau nėra – eidama 91-uosius metus 2016 metais ji išėjo Anapilin. Leonas Laurinskas mirė 2013 metais, eidamas 88-uosius. Šiemet gegužės 4 dieną bus minimos 10-osios Liūto mirimo metinės. 

Nuotrauka
laurinsko laiskai
A. Beresnevičiaus/savaitraščio „Žemaičių saulutė“ (Nr. 51 (57), 1995 m. gruodžio 23 d.) nuotrauka

Tad koks gi buvo Liūtas kaip žmogus, kaip vyras, rašantis laiškus merginai? Kas juos siejo? Viename interviu Valerija minėjo, kad su Leonu susipažino jos tetos namuose, vėliau siuntė siuntinius į kalėjimą ir mylimojo ilgai laukė grįžtančio. Susitikimas ir pažintis buvo lemtinga – du jauni žmonės krito vienas kitam į širdis. Ir ypač šiuose santykiuose buvo sužeista Valerijos širdis, nes mergina, nepaisydama Leonui skirtos 25+5 laisvės atėmimo bausmės, pasiryžo jo laukti. Pirmąjį laišką parašė būtent ji, Valerija. Iš išsaugotų jai adresuotų partizano laiškų matome, kad pirmasis laiškas Valerijai buvo parašytas 1958 m. spalio 10 d., paskutinis – 1970 metais, vis dar iš Sibiro. Kada Leonas su Valerija susituokė, deja, tikslių duomenų nėra. Pasak kalbinto K. Jurgelevičiaus, Liūtas niekad nepripažino nei sovietinės sistemos, nei sovietinės santuokos, todėl jiedu su Valerija buvo įregistravę tik bažnytinę santuoką (deja, kada ir kur tai įvyko, duomenų neturime).

Laiškas – staigmena

Pirmajame Leono laiške – atsakyme Valerijai jaučiama, kad jos laiškas Liūtui buvo jam didelė staigmena. Kaip pats rašo: „Iš karto pažvelgęs į laišką netikėjau savo akimis, galvoju, nejaugi šis laiškas bus nuo Jūsų. Nors dažnai pagalvodavau apie Tave, bet būdamas beveik už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos netikėjau, kad kuomet nuo Tavęs pasieks mane nors kokia žinutė.“ Pirmajame ir antrajame laiškuose Leonas į Valeriją kreipiasi „Miela Vale“, o visuose likusiuose kreipinys – „Valyte“. Įdomi detalė, kad pirmuose laiškuose į Valeriją Leonas dažniausiai kreipiasi „Jūs“, „Tu“ pasitaikydavo vienas kitas. Susirašinėjimui įsibėgėjus jau visada kreipdavosi „Tu“. Prie kreipinio „Jūs“ Liūtas grįždavo, kai būdavo susierzinęs, pyktelėjęs. O tokių momentų visuose 65-iuose laiškuose buvo. 

Nuotrauka
laurinsko laiskai
A. Beresnevičiaus/savaitraščio „Žemaičių saulutė“ (Nr. 51 (57), 1995 m. gruodžio 23 d.) nuotrauka

Duomenų, kaip jam vaikystėje sekėsi Vytogalos, Ringalių mokyklose, nėra, bet žvelgiant į rašytus laiškus susidaro geras įspūdis – rašysena tvarkinga, be didelių gramatinių klaidų. Visi laiškai rašyti rašaliniu parkeriu, tonas visada mandagus. Kiekviename laiške pasiteiraudavo apie jos, jos tėvelio sveikatą, o jei žinodavo, kad ji ar kažkas iš artimųjų sunegalavo, visada būdavo išreiškiamas rūpestis, palaikymas. Laišką visad baigdavo palinkėdamas laimės, „su Dievu“, kartais – „bučiuoju“.  Nors kai kuriuose laiškuose ir buvo jaučiamas susierzinimas dėl nepagrįstų Valytės įtarinėjimų, matyt, ir priekaištų, bet jis išlikdavo korektiškas ir mandagus, bandydavo ją nuraminti, paaiškinti situaciją. O Lietuvoje likusiai Valerijai išties buvo nelengva, mat iš bendrų pažįstamų išgirsdavo, kad Leonas ne vienai jai rašąs laiškus. Bet juos jungęs jausmas buvo stipresnis ir visos negandos buvo įveiktos, visi nesutarimai išspręsti. 

1962-aisiais – tik du laiškai

Mergina ne kartą Liūtą pradžiugindavo netikėtais siuntiniais, banderolėmis. Pasirodo, partizanui dažnai laiškų rašymas būdavo ribojamas, nes, kaip jis atsargiai užsimindavo, būdavo „patekęs į viršininko nemalonę“. Tai rodo, kad Liūto širdis, būdas nerimo ir nelaisvėje. Ir tai tik patvirtina 1961 m. rugpjūčio 27 d. rašytas laiškas, kuriame Laurinskas mini, kad Mordovijos aukščiausiasis teismas nuteisė jį metams uždaro kalėjimo. Kaip žinia, jis buvo išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Antrą kartą patekti į Vladimiro kalėjimą grėsė 1963 m. Tais metais gegužę buvo gavęs įspėjimą. Tad būtent 1962 metais Valerija iš Leono tegavo 2 laiškus, nes kalėjime laiškai buvo uždrausti. O daugiausiai laiškų Valytei Leonas parašė 1960, 1967 ir 1968 metais – po 9 laiškus per metus. Kad monotoniškos dienos nelaisvėje slinktų greičiau, Laurinskas pradėjo mokytis. 1965 m. liepos 28 d. rašytame laiške Leonas pasigiria, kad sėkmingai išlaikė egzaminus ir gavo 8 klasės baigimo pažymėjimą. 11 klasių Laurinskas taip pat baigė Sibire. 

1966 m. liepos 2 d. Liūtas rašo, kad jį ir dar keletą tautiečių buvo išvežę į Saransko tardymo kalėjimą. Tenai prabuvęs 3 savaites grąžintas atgal į lagerį ir iki bausmės pabaigos buvo uždrausta gauti siuntinius, 3 mėnesius naudotis lagerio parduotuve. Galėjo gauti tik banderolę, tačiau be jokio maisto. Prisimenant faktą, kad Liūtas 1948 m. kautynių Kasbarynės miške, netoli Lomių, buvo sužeistas, vėliau turėjo sveikatos problemų dėl kojos, visą gyvenimą jautė sužeidimo pasekmes, priverstiniai darbai nelaisvėje dar labiau alino tiek jo koją, tiek apskritai sveikatą. Jis rašo: „Kiekvieną dieną reikia eiti prie priverstinių darbų, o jei neišeisi, pasodins karcerin ant penkiolikos parų. Kalba trumpa, arba – arba...“ Laiškuose L. Laurinskas užsimena, jog net keletą kartų pas jį į Mordoviją buvo atvykę saugumiečiai iš Lietuvos, su kuriais turėjęs „nesklandų pokalbį“. Paskutinis laiškas iš nelaisvės Valerijai rašytas 1968 m. lapkričio 20 d., kitas, rašytas 1968 m. gruodžio 8 d., jau siųstas iš vadinamosios „laisvės“, iš Irkutsko, kur apsistojo pas mamą ir brolį (mama ir brolis į Irkutską buvo ištremti 1948 m. ). Pirmą laišką Lietuvoje Valerijai Liūtas parašė 1969 m. lapkričio 14 d. Bet, kaip žinia, šis vizitas į Lietuvą buvo trumpas. Kaip ir daugelis tokio likimo sugrįžėlių, Laurinskas leidimo gyventi Lietuvoje negavo.  „Tik tiek turiu pasakyti, kad gavau iš Vilniaus atsakymą ant to pareiškimo kur rašiau, kad leistų Lietuvoje apsigyventi. Atsakymą gavau neigiamą, atsakė trumpai ir aiškiai: „kad jūsų pareiškimas adresuotas Lietuvos Vidaus Reikalų Ministerijai, buvo išžiūrėtas ir nepatenkinta“, – citata iš L. Laurinsko laiško, rašyto 1970 m. liepos 18 d. Tad kurį laiką jis gyveno ir dirbo Irkutsko srityje, vėliau prisiregistravo pas draugą Latvijoje. O grįžus į Lietuvą, kaip žinoma, partizano širdis ir toliau narsiai plakė jo krūtinėje... kol užgeso amžiams.

Leonas „Liūtu“ buvo visą savo gyvenimą, bet laiškai byloja, kad santykyje su moterimi, kuriai jautė simpatiją, buvo ir švelnus, ir mandagus. 

Nuotrauka
nuotrauka
Nuotrauka
gaure
Antano Kiniulio nuotrauka
Įkelta:
2023-09-21
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius. 
Nuotrauka
sajudis
Benjamino Pociaus nuotrauka
Įkelta:
2023-09-20
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje. 
Nuotrauka
sartininkai
„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-09-14
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 
Nuotrauka
sleivys
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų nuotrauka
Įkelta:
2023-09-06
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.  
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Bibliotekos archyvų ir asmeninio V. Kazakevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-08-31
Birželio 3-ąją sukako 35 metai, kai 1988 metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Tuomet visame krašte pradėtos kurti rėmimo grupės. Ne išimtis ir Tauragė. Mūsų mieste iniciatyvinė sąjūdžio grupė susikūrė rugsėjo 28 d. Tauragiškiai, neabejingi Sąjūdžio idėjai, rinkosi miesto bibliotekos skaitykloje. Tuo metu Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė buvo Vida Kazakevičienė. Šiandien, prabėgus 35 metams, su ja kalbėjomės apie tą reikšmingą laikotarpį. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-08-09
Šiemet, minėdami 35-erius metus, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, prisimename apie Sąjūdžio gimimą, veiklą Tauragėje bei rajone. Rugsėjo 28-ąją tauragiškiai minės savo Sąjūdžio 35-metį – tądien prieš 35 metus miesto centrinėje bibliotekoje pirmą kartą susirinko iniciatyvinė sąjūdžio grupė. Sąjūdis aktyviai veikė ne tik pačioje Tauragėje, bet ir rajone. Ypač aktyvūs buvo skaudviliškiai. Tad savo prisiminimais apie Sąjūdžio veiklą Skaudvilėje dalijasi skaudviliškis Ričardas Paulauskas. 
Nuotrauka
marcelė
Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos feisbuko nuotraukos
Įkelta:
2023-08-02
Marcelė Kubiliūtė – spaudos ir visuomenės veikėja, Lenkų karinės organizacijos (POW) 1919 m. rengto perversmo prieš Lietuvos valstybę užkardytoja, tremtinė  ir viena paslaptingiausių Lietuvos asmenybių. Liepos 28-ąją – 125-osios jos gimimo metinės. Už nuopelnus ji apdovanota Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, Šaulių žvaigžde. Tauragiškiai gali didžiuotis, kad po tremties gerų ir drąsių žmonių dėka ši iškili moteris 1950–1956 m. gyveno ir dirbo Tauragėje. Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė Marcelės Kubiliūtės metais.
Nuotrauka
remeikis
Algirdo Remeikio asmeninio albumo nuotraukos
Įkelta:
2023-07-26
Algirdas Remeikis daugeliui tauragiškių žinomas kaip buvęs Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas arba kaip tapytojas. Bet mažai kam žinoma, kad Algirdas gimęs Kazachstane, tremtinių šeimoje. Paprašytas jis noriai pasidalijo savo prisiminimais nuo tremties iki darbo Kultūros paveldo departamente, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su sąjūdžio, kurio įsikūrimo Tauragėje 35-metį minėsime rugsėjį, veikla.
Nuotrauka
lankininkai
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-07-24
Šiemet minimos jau 160-osios sukilimo Raseinių apskrityje metinės, kuriose dalyvavo ir Batakių bažnyčios vikaras. Šis įvykis lėmė, kad caro valdžia uždarė Teodoravo (Lankininkų) dvaro koplyčią.
Nuotrauka
lomiudvaras
kvr.kpd.lt/Vaido Gargaso nuotrauka
Įkelta:
2023-06-15
Lomių dvaras vienas iš Tauragės rajone saugomų kultūros vertybių, 2003 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Dvaras, pasak istorinių šaltinių, egzistavo jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tad turėjo ne vieną savininką.
Nuotrauka
Bagdonas
Tauragės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2023-06-08
„Parašykit į laikraštį nuo manęs tokius žodžius: „Padariau, ką galėjau, atleiskit už tai, ko nespėjau padaryti, ir tęskite mano darbus toliau“. Taip keletą mėnesių iki mirties sakė tautodailininkas Antanas Bagdonas. Šiemet birželio 13-ąją jam būtų sukakę 95-eri. Tautodailininkas, Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonas – daugelio kūrinių autorius, šviesus ir tiesus žmogus. Jo darbai puošia ne vieną Tauragės ir kitų miestų kampelį.
Nuotrauka
sartininku baznycia
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-01
Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1934-aisiais, o parapijos ištakos – gretimame, vos už trijų kilometrų buvusiame ir jau išnykusiame Margiškių kaime. Tikėtina, kad ten parapija gyvavo gal net XIX a. pradžioje. Istorinių faktų apie parapiją daug rasti nepavyko.  
Nuotrauka
 nuotrauka
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-05-18
„Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius. Užmarštin nuėjo begalė mūsų miesto istorijos detalių. Puiku, kad dar turime galimybę jas išsaugoti ar bent priminti apie jas visiems. Taip pagerbiame atminimą žmonių, čia gyvenusių, dirbusių, mylėjusių ir kūrusių Tauragę. Mūsų miesto, o kartu – ir tragišką žydų tautos istoriją nuo šiol primins kuklus paminklas, pastatytas šalia Martyno Mažvydo progimnazijos stadiono. Jis žymi vietą, kur kadaise stovėjo net dvi sinagogos. 
Nuotrauka
vesna
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fondų nuotrauka
Įkelta:
2023-05-17
Prieš 75-erius metus – 1948 m. gegužės 22–23 dienomis – buvo įvykdytas didžiausias Lietuvos istorijoje masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. Jam buvo suteiktas kodinis operacijos „Vesna“ (iš rusų k. pavasaris) pavadinimas. Ši Lietuvos gyventojų trėmimo operacija prasidėjo tuometinei sovietų valdžios ministrų tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą ištremti 12 tūkstančių Lietuvos gyventojų šeimų.
Nuotrauka
keturakaitis
global.truelithuania.com/ Audriaus Žemaičio nuotrauka
Įkelta:
2023-05-04
Įdomios patirties ir žinių bagažą turėjęs Tauragėje dirbęs kunigas Martynas Keturakaitis aktyviai rūpinosi lietuviškos spaudos gyvavimu net tais laikais, kai ji apskritai nebuvo galima, rūpinosi jos atvežimu. Šie dvasininko darbai neliko nepastebėti – jis buvo pašalintas iš pareigų, o vėliau net ištremtas į Kaukazą.
Nuotrauka
RAKETOS
Fotografuota iš palydovo
Įkelta:
2023-04-13
1944 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ne savo noru atsidūrėme kitoje barikadų pusėje. Netrukus tiek Tauragė, tiek aplink mums puikiai žinomos vietos – Skaudvilė, Šilalė, Viešvilė, Tyreliai, Žygaičiai, Dunokai, Žukai, Sakalinė, Balskai, Požerūnai, Eržvilkas ir kt. – buvo ne kartą minimos Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kaip potenciali grėsmė NATO saugumui. Tai liudija 1960 m. rugpjūčio 18 d. vieno CŽV vadų James Q. Reber’io pasirašytas dokumentas, kuriame Tauragė įvardinta kaip vienas iš 32 prioritetinių taikinių galimame branduoliniame konflikte. To priežastis – Tauragėje aptiktos dvi branduolinių raketų bazės.
Nuotrauka
ringrafas
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-03-09
Ne kartą rajono spaudoje ar socialiniuose tinkluose Tauragės krašto muziejaus (TKM) „Santaka“ darbuotojai viešai dėkoja ir labai džiaugiasi gavę unikalių, įdomių, vertingų eksponatų, kurie papildo muziejaus ekspozicijas. Vieną tokį muziejui padovanojo vilnietė, nežinodama, kas tai per eksponatas.  
Nuotrauka
oplankio dvaras
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-02
Istoriją menantis kažkada buvęs didingas Oplankio dvaras yra avarinės būklės, tačiau iš mažų detalių galima pastebėti, kad dvaro būta prabangaus. Apleistame, vietomis be langų, stogo ir nutrupėjusiomis sienomis pastate vis dar gyvena dvi šeimos.
Nuotrauka
archyvu paslaptys
Asociatyvi Tremties ir rezistencijos muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2023-02-23
Lietuvos valstybę 1940 m. birželio 15 d. okupavus Sovietų sąjungai visuomenė buvo sukrėsta. Organizuotas pasipriešinimas prasidėjo tik rudenį, kai nukrito visos okupantų naudotos kaukės ir žmonės pamatė, kad pateko į tikrą vergiją. Daug pogrindžio grupių dėl konspiracijos patirties trūkumo buvo išaiškintos ir jų nariai pradėjo savo kančių kelius sovietinėje represijų sistemoje. Geriausiai organizuota pogrindinė pasipriešinimo organizacija buvo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuris turėjo atstovybę Berlyne ir kurio struktūrų Lietuvoje iki prasidedant sovietų ir vokiečių karui sovietinės represinės struktūros nesugebėjo likviduoti. Didžiulis sukrėtimas visuomenės laukė 1941-ųjų birželį. Pirmiausia birželio 14-ąją sovietų įvykdytu analogų Lietuvos istorijoje neturėjusiu brutaliu masiniu trėmimu į Sibirą, paskui birželio 22-ąją prasidėjusiu sovietų ir nacistinės Vokietijos karu, birželio 23-iąją Lietuvių aktyvistų fronto organizuotu sukilimu prieš okupantų valdžią ir besitraukiančių sovietų siautėjimais ir taikių žmonių žudymais. 
Nuotrauka
vasario16
Benjamino Pociaus nuotrauka
Įkelta:
2023-02-16
Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena svarbi kiekvienam lietuviui, išskirtinė mūsų valstybei. Ji skirta 1918-aisiais Lietuvos Tarybos narių pasirašytam Lietuvos nepriklausomybės nutarimui paminėti. Šio reikšmingo įvykio atgarsių galima rasti ir Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ – ne tik nuotraukose, bet ir iš tarpukario išsaugotoje vėliavoje. Ši data įamžinta ir gatvės pavadinimu. O netolimi istoriniai įvykiai dar gyvi ne vieno tauragiškio atmintyje. 
Nuotrauka
nnuotrauka
Inventorinis numeris ŽVM I 33, © Žemaičių vyskupystės muziejus. Vacio Miliaus/www.limis.lt nuotrauka
Įkelta:
2023-02-15
Į Kultūros vertybių registrą įtrauktą unikalų Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios statinių kompleksą sudaro bažnyčia, varpinė, šventoriaus tvora su vartais ir koplytėlėmis, klebonija, svirnas, namas ir rūsys. 
Nuotrauka
norkiskes dvaras
Tauragės krašto muziejaus „Santakaׅ“ nuotrauka
Įkelta:
2023-02-09
Prieš devyniolika metų nugriautas Norkiškės dvaras atmintyje išliko greičiausiai tik istorijos mėgėjams bei Batakių ir gretimų apylinkių gyventojams. Iš įspūdingo dydžio dvaro dabar netoli Skaudvilės liko tik jo pamatai.
Nuotrauka
Fišerio koplyčia
Laiko Gijose – Dvarai, Bažnyčios, Pilys feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-02-02
Apgriuvusi, tačiau istoriškai svarbi dvarininko, gydytojo Boleslavo Fišerio XX a. pradžioje pastatyta koplyčia, stovinti Gaurės miestelio pakraštyje, vis dar neįtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą, nors pirmieji žingsniai jau padaryti. Tačiau žymioji koplyčia įtraukta į Tauragės rajono strateginį planą, o jos tvarkymui jau paruošti brėžiniai bei vizualizacija.
Nuotrauka
sebeda
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-01-26
Pirmasis Tauragės kraštotyros draugijos tarybos pirmininkas, teisininkas, bibliotekininkas Pranas Šebeda buvo vienas pirmųjų Tauragės rajono kraštotyrinio judėjimo organizatorių. Praėjo jau 51-eri metai po kraštotyrininko mirties, tačiau jo indėlis į Tauragės kraštotyros istoriją – milžiniškas.