Vieno eksponato istorija: ringrafas
Ne kartą rajono spaudoje ar socialiniuose tinkluose Tauragės krašto muziejaus (TKM) „Santaka“ darbuotojai viešai dėkoja ir labai džiaugiasi gavę unikalių, įdomių, vertingų eksponatų, kurie papildo muziejaus ekspozicijas. Vieną tokį muziejui padovanojo vilnietė, nežinodama, kas tai per eksponatas.
Ypač džiugu, kai lankytojas, dovanodamas, perduodamas muziejui atneštus daiktus, gali papasakoti visą reikiamą informaciją, susijusią su eksponatu. Tai labai palengvina darbą, kai daiktą reikia suskaitmeninti į LIMIS sistemą ar papasakoti apie jį muziejaus lankytojams. Tačiau būna atvejų, kai pats dovanotojas nežino, iš kur tas daiktas pas jo artimuosius atsirado, negali įvardinti net to daikto funkcijos. Būtent toks paslaptingas, neįvardintas eksponatas buvo tarp gausybės lankytojos iš Vilniaus Reginos Semerenko Tremties ir rezistencijos muziejui dovanotų daiktų. Ji muziejui perdavė mirusios mamos Antaninos Makaraitės-Kolobovienės, kilusios nuo Žvingių kaimo, asmeninius daiktus. Neįvardintas daiktas buvo nedidelė pilka metalinė plokštelė (8x7,5 cm) su apvaliu Aušros vartų Dievo motinos atvaizdu (įstrižainė 4 cm). Kai nežinai, koks tas daiktas, vargiai kuo gali padėti ir visagalė Vikipedija. Bandymų buvo, bet visi nekonkretūs.
Šį rebusą padėjo išspręsti televizijos laida „Nacionalinė ekspedicija“. Manau, dažnas, antradienio vakarą įsijungęs LRT kanalą, mielai neria į nuotykius su „Nacionalinės ekspedicijos“ komanda. Apiplaukusi pusę Europos, aštuntoji „Nacionalinė ekspedicija“ grįžo į Lietuvą. Jei ankstesnės laidos pažerdavo įdomių Lietuvos istorijos faktų bei sąsajų su Europa, tai šį kartą įdomūs ir nauji faktai atrandami pačioje Lietuvoje, ir pirmiausia – sostinėje Vilniuje. Stebint vieną iš laidų, kai istorikų komanda, vadovaujama charizmatiškojo profesoriaus Alfredo Bumblausko, lankėsi Aušros vartų lobyne, pamačiau, išgirdau atsakymą į vieną iki šiol neatsakytą klausimą – kas tas paslaptingasis eksponatas. Į jį atsakė menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Atvėrusi specialias lobyno vitrinas, ji parodė ten eksponuojamas įvairių formų plokšteles, vadinamas votais. Votas (lot.votum – auka, noras, pažadas) – koks nors daiktas, tikinčiųjų kabinamas ant šventų paveikslų, skulptūrų, taip išreiškiant padėką už patirtas ar geidžiamas malones, maldas. O votas, kurį gavome iš lankytojos Reginos, pasak menotyrininkės, vadinamas ringrafu. Ringrafas – tai metalinė (geležinė, žalvarinė, varinė arba sidabrinė) karinės aprangos detalė, dengianti viršutinę krūtinės dalį. Kaip pasakojo laidos herojė, ringrafai – tai tokie „skydai“ su Aušros vartų Dievo motinos atvaizdu. Juos dovanodavo berniukams krikšto proga. Tas „skydas“ turėdavęs gynybinę funkciją. Daugiau pasidomėjus apie juos, paaiškėjo, kad ringrafai atsirado iš riterio šarvų antkaklės. Nešioti nuo vidurinių amžių, jie saugojo karius nuo duriamųjų ginklų. Ringrafas paplito XVIII a. pradžioje kaip karininko skiriamasis ženklas tarnyboje. XX a. dažniausiai civilių buvo naudojamas kaip puošmenos atributas, kartais dovanojamas per krikštą. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III valdymo laikotarpiu (1733–1763) karininkams ringrafai buvo privalomi. Lenkijos karininkai juos dėvėjo su Erelio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – su Vyčio ženklu. Kaip karininko ženklas išliko iki 1831 m.
Tai tikrai vienas retesnių eksponatų. Ir labai smagu, kad mūsų muziejaus ekspozicijas papildo tokie vienetiniai egzemplioriai, kuriuos geranoriškai dovanoja mūsų lankytojai. Pamatyti šį ringrafą galite apsilankę Tremties ir rezistencijos muziejuje.
Tauragės kraštotyros draugija dar praėjusiais metais susivienijo bendram darbui. Draugijos nariai nutarė dar labiau įprasminti ir išsaugoti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo surinktą informaciją apie Tauragės rajone buvusius ir kai kuriuos dar išlikusius dvarus.
Šiais metais žygaitiškė, pedagogė, poetė Regina Bliūdžiuvienė išleido knygą „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“ apie porą metų tyrinėtas Žygaičių miestelio kapines. Knyga liudija istoriją, nes po kelerių metų išleidus knygą kai kurių paminklų kapinėse jau nebeliko.
Pašto veikla kaip komunikacijos priemonė tarp žmonių skaičiuojama tūkstančiais metų. Ilgą laiką Tauragės paštui vadovavęs Viktoras Jokubaitis įsitikinęs, kad kiekvienos valstybės kertinis pamato akmuo yra ir turi būti paštas, nesvarbu, koks technologinis progresas egzistuoja pasaulyje. Lietuvos paštas įkurtas prieš 105 metus lapkričio 16-ąją. Šia proga V. Jokubaitis ir buvusios jo kolegės pasidalijo prisiminimais.
Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m.
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales.
Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
Šiemet sukanka 120 metų, kai buvo pastatytas dabartinis Švč. Trejybės katalikų bažnyčios pastatas. Pirmoji katalikų bažnyčia Tauragėje iškilo dar XVI a. I pusėje, kai Tauragės dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė skyrė finansavimą jos statyboms. Metams bėgant keitėsi medinės bažnyčios vieta bei architektūra.
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
Spalio 6-ąją minimos Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės. Šiai datai paminėti penktadienįTauragėje vyko šventinis renginys. O skaitytojams pateikiame trumpą istorinių faktų apie sąjungos įkūrėją santrauką.
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius.
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje.
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas.
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.
Birželio 3-ąją sukako 35 metai, kai 1988 metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Tuomet visame krašte pradėtos kurti rėmimo grupės. Ne išimtis ir Tauragė. Mūsų mieste iniciatyvinė sąjūdžio grupė susikūrė rugsėjo 28 d. Tauragiškiai, neabejingi Sąjūdžio idėjai, rinkosi miesto bibliotekos skaitykloje. Tuo metu Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė buvo Vida Kazakevičienė. Šiandien, prabėgus 35 metams, su ja kalbėjomės apie tą reikšmingą laikotarpį.
Šiemet, minėdami 35-erius metus, kai Lietuvoje įkurtas Sąjūdis, prisimename apie Sąjūdžio gimimą, veiklą Tauragėje bei rajone. Rugsėjo 28-ąją tauragiškiai minės savo Sąjūdžio 35-metį – tądien prieš 35 metus miesto centrinėje bibliotekoje pirmą kartą susirinko iniciatyvinė sąjūdžio grupė. Sąjūdis aktyviai veikė ne tik pačioje Tauragėje, bet ir rajone. Ypač aktyvūs buvo skaudviliškiai. Tad savo prisiminimais apie Sąjūdžio veiklą Skaudvilėje dalijasi skaudviliškis Ričardas Paulauskas.
Marcelė Kubiliūtė – spaudos ir visuomenės veikėja, Lenkų karinės organizacijos (POW) 1919 m. rengto perversmo prieš Lietuvos valstybę užkardytoja, tremtinė ir viena paslaptingiausių Lietuvos asmenybių. Liepos 28-ąją – 125-osios jos gimimo metinės. Už nuopelnus ji apdovanota Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais, Šaulių žvaigžde. Tauragiškiai gali didžiuotis, kad po tremties gerų ir drąsių žmonių dėka ši iškili moteris 1950–1956 m. gyveno ir dirbo Tauragėje. Lietuvos Respublikos Seimas 2023-uosius paskelbė Marcelės Kubiliūtės metais.
Algirdas Remeikis daugeliui tauragiškių žinomas kaip buvęs Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas arba kaip tapytojas. Bet mažai kam žinoma, kad Algirdas gimęs Kazachstane, tremtinių šeimoje. Paprašytas jis noriai pasidalijo savo prisiminimais nuo tremties iki darbo Kultūros paveldo departamente, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su sąjūdžio, kurio įsikūrimo Tauragėje 35-metį minėsime rugsėjį, veikla.
Šiemet minimos jau 160-osios sukilimo Raseinių apskrityje metinės, kuriose dalyvavo ir Batakių bažnyčios vikaras. Šis įvykis lėmė, kad caro valdžia uždarė Teodoravo (Lankininkų) dvaro koplyčią.
Lomių dvaras vienas iš Tauragės rajone saugomų kultūros vertybių, 2003 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Dvaras, pasak istorinių šaltinių, egzistavo jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tad turėjo ne vieną savininką.
„Parašykit į laikraštį nuo manęs tokius žodžius: „Padariau, ką galėjau, atleiskit už tai, ko nespėjau padaryti, ir tęskite mano darbus toliau“. Taip keletą mėnesių iki mirties sakė tautodailininkas Antanas Bagdonas. Šiemet birželio 13-ąją jam būtų sukakę 95-eri. Tautodailininkas, Tauragės garbės pilietis Antanas Bagdonas – daugelio kūrinių autorius, šviesus ir tiesus žmogus. Jo darbai puošia ne vieną Tauragės ir kitų miestų kampelį.
Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1934-aisiais, o parapijos ištakos – gretimame, vos už trijų kilometrų buvusiame ir jau išnykusiame Margiškių kaime. Tikėtina, kad ten parapija gyvavo gal net XIX a. pradžioje. Istorinių faktų apie parapiją daug rasti nepavyko.
„Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius. Užmarštin nuėjo begalė mūsų miesto istorijos detalių. Puiku, kad dar turime galimybę jas išsaugoti ar bent priminti apie jas visiems. Taip pagerbiame atminimą žmonių, čia gyvenusių, dirbusių, mylėjusių ir kūrusių Tauragę. Mūsų miesto, o kartu – ir tragišką žydų tautos istoriją nuo šiol primins kuklus paminklas, pastatytas šalia Martyno Mažvydo progimnazijos stadiono. Jis žymi vietą, kur kadaise stovėjo net dvi sinagogos.
Prieš 75-erius metus – 1948 m. gegužės 22–23 dienomis – buvo įvykdytas didžiausias Lietuvos istorijoje masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. Jam buvo suteiktas kodinis operacijos „Vesna“ (iš rusų k. pavasaris) pavadinimas. Ši Lietuvos gyventojų trėmimo operacija prasidėjo tuometinei sovietų valdžios ministrų tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą ištremti 12 tūkstančių Lietuvos gyventojų šeimų.
Įdomios patirties ir žinių bagažą turėjęs Tauragėje dirbęs kunigas Martynas Keturakaitis aktyviai rūpinosi lietuviškos spaudos gyvavimu net tais laikais, kai ji apskritai nebuvo galima, rūpinosi jos atvežimu. Šie dvasininko darbai neliko nepastebėti – jis buvo pašalintas iš pareigų, o vėliau net ištremtas į Kaukazą.
Apie buvusį partizaną, politinį kalinį Leoną Laurinską-Liūtą (1926–2013) kiekvienas, bent kiek besidomintis rezistenciniu laikotarpiu Lietuvoje, daugiau ar mažiau yra girdėjęs. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ padalinyje, Tremties ir rezistencijos muziejuje, šiam narsiam vyrui skirta visa ekspozicija: nuotraukos iš partizaninio laikotarpio ir bausmės vietos – Mordovijos ASSR, nemažai nuotraukų ir iš įvairių renginių jau nepriklausomoje Lietuvoje. Sukaupta nemaža šūsnis įvairių publikacijų – tiek jo paties rašytų, tiek apie jį patį, bei keletas asmeninių daiktų, kuriuos muziejui perdavė jo sutuoktinė Valerija Laurinskienė ir giminaičiai.
