Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Sovietmečio šleifo Lietuva mėgina nusikratyti jau 32-ejus atkurtos Nepriklausomybės metus. Tik ar visuomet tinkamai? Pasak menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, vis dar bijome prisiliesti prie kai kurių istorinių detalių, atskleidžiančių skaudų, bet kartu ir paslapčių kupiną laikotarpį. Pasak jos, nors dalies meno kūrinių visuomenė matyti nenori, prie jų prisilietę specialistai randa įdomių detalių, kaip sovietai mėgino pasitelkę meną skleisti propagandą, ką tapė kai kurie menininkai, vėliau pradėję vadinti save disidentais, bei kaip priverstinis šaukimas į Sovietų Sąjungos armiją paveikė jautrios sielos dailininkus.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ edukacijų centre praėjusį penktadienį viešėjusi menotyrininkė dr. R. Rachlevičiūtė, analizavusi, ar XX a. II pusėje sukurta dailė turi išliekamąją vertę, susirinkusiai auditorijai pateikė pavyzdį – Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje temą. Pasak jos, visuomenėje šios skulptūros buvo tarsi lakmuso popierėlis, atskleidęs vis dar negyjančias Lietuvos žaizdas.
– Aš būčiau supratusi, jeigu tos skulptūros būtų nukeltos, nuverstos pačioje pradžioje, bet kai nukelia po 30 metų, tai rodo, kad mes esame kompleksuoti, nepasitikintys, nepriimantys savo istorijos. Juk iš tų 8 skulptūrų tik viena buvo sovietinio kario. Tai reikia paimti, prikalti lentelę ir pasakyti – čia yra okupantas. Girdėjau, kad Izraelyje yra 2 biustai, viename jų pavaizduotas Izraelio premjeras, iš vienos pusės parašyta, nuo kada iki kada jis ėjo pareigas, o iš kitos pusės nurodytas laikotarpis, kada jis sėdėjo kalėjime už korupciją, – akcentavo R. Rachlevičiūtė.
Pasak jos, nemažai pavyzdžių galima rasti ir dailėje – kai kurių kūrinių matyti nenorima, praktiškai svajojama apie jų sudeginimą.
– Nepriklausomybės pradžioje buvo taip – visi tik šast ir išsivertė kailinukus į kitą pusę. Staiga paaiškėjo, kad visi yra disidentai. Ypač tie, kurie turėdavo labai daug užsakymų. Pilnas Lietuvos nacionalinis muziejus prigrūstas tokių paveikslų, tad tikrai kartais norėtųsi uždegti laužą ir dalį sudeginti. Bet mes ne barbarai, mes saugome, nes kartais tie dalykai praverčia. <...>. Ir tuos, kurie šaukia, kad jie disidentai, sunku atskirti – reikia žinoti istoriją, reikia suprasti, kaip žmogus formavo savo įvaizdį ir koks jis buvo išties, – dėstė menotyrininkė.
Pasak jos. paveikslai padeda istorijos tyrinėjimams. Net ir kai kurie Lietuvoje pripažinti menininkai niekada garsiai nepasakys, kokius darbus nutapė vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu. Tai kūriniai, kurie dvelkia sovietine propaganda, „buržuazijos“ pasmerkimu. Dažniausiai jie buvo tapomi pagal užsakymą.
– Aš nenoriu sumenkinti, bet yra fasadinė pusė ir yra kita pusė. Tad specialistai turi galimybę žinoti ir tai, kas yra „ne fasade“, – sakė pranešėja.
Išanalizavus kai kuriuos paveikslus, pasak menotyrininkės, galima įžvelgti įdomybių. Ji pademonstravo ir kelis pavyzdžius. Viename paveikslų – pagyvenusi moteriškė, kurią išstumia raudona žvaigždė, suprask, inteligentai nebereikalingi. Ant paveikslo parašyta: „Kas nedirba, tas nevalgo“.
– Iš pirmo žvilgsnio toks kūrinys gali kelti vienas emocijas, bet kai pasigilini, tai matai, jog ta raudona žvaigždė... Joje jokio skonio. Po spalio perversmo sovietai agitavo plačiąją publiką, – tikino menotyrininkė.
Kitas pavyzdys – vaizdinys, išmargintas raudonais bolševikiniais lėktuvėliais.
– Ir jie prigamino tokių audinių, įsivaizdavo, kad moterys dėvės sijoną, pagamintą iš tokios medžiagos, užsiriš skarelę, – pasakojo R. Rachlevičiūtė.
Pranešėja pabrėžė – tokie ir panašūs kūriniai gali būti aukcionuose pardavinėjami itin brangiai.
– Ne todėl, kad tai bolševikinės ideologijos pavyzdžiai, o todėl, kad tai unikalus atvejis istorijoje, – akcentavo ji.
Pasak menotyrininkės, kai šiuo metu kalbame apie sovietmečio meną, dažniausiai paveiksluose pavaizduoti herojai dabar laikomi antiherojais, išvaduotojai – okupantais, kariai – sovietų kariais.
Tačiau būta ir kūrinių, kurie, nors ir vaizduoja sovietų karius, įgyja visai kitokį kontekstą. Pavyzdžiui, Arvydas Šaltenis 1978 metais nutapė „portretą su kareiviška mėlyne“.
– Mes matome, kad yra trauma, tragedija. Vadinasi, buvo kūrinių, kuriuose pavaizduota ta sovietinio kario uniforma, bet jie įgijo visai kitokį kontekstą – jis (karys, – aut. past.) nelaimingas, traumuotas. Kas pažįsta Šaltenį, visi žino, kad jis kalbėdamas vis grįžta prie temos apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Tai yra toks baisus poveikis žmogui. Ką darė kiti mūsų menininkai? Guldavosi į psichiatrinę ligoninę, kad tik išvengtų tokios tarnybos, – pasakojo menotyrininkė.
