Sakoma, jei gali nerašyti – nerašyk. Bet mes to negalime. Mes ne tik žurnalistai, mes tauragiškiai! Progą patylėti praleisime. Ypač, kai po „Muziejų nakties“ renginių Tauragėje pirmadienio vakarą, neįmanoma sutalpinti visų emocijų savyje.
Ne pirmus metus rengiamos „Muziejų nakties“ ciklas kituose šalies miestuose nuvilnijo savaitgalį. Žmones viliojo smagūs šventiniai renginiai ir galimybė nemokamai pamatyti svarbiausius krašto lobius. Juk įprastai už įėjimą į muziejus tenka pakloti nuo kelių iki keliolikos eurų. Tačiau ne tai svarbiausia.
Redakcijai, vos gavus renginio maketą, kurį išspausdinome laikraštyje, pirmiausiai kilo klausimas, ar Tauragės muziejininkai nesumaišė šventės datos. Tačiau to paklausti muziejaus darbuotojai patvirtino, kad jie nesuklydo: Tauragėje „Muziejų naktį“ minėsime pirmadienį. Žinome, kad visur renginiai vyks savaitgalį, tačiau mes nusprendėme šitaip.
Renginio programoje buvo skelbiama, kad bus galima aplankyti Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų ekspoziciją (vadinamąją Šubertinę), kiek vėliau numatyta šventė pilies kiemelyje ir muziejaus erdvėse. „Lankytojams bus suteikta galimybė originaliai susipažinti su ekspozicijomis bei bus įvairių staigmenų. <...> Atidaroma Raimondo Artiomkino tapybos darbų paroda. Šventės pabaigoje – ugnies šou“, – žadėjo organizatoriai. Tik kiek keista pasirodė pastaba: „renginys nemokamas, būsime dėkingi už dovanas Tauragės krašto muziejui“.
Taip jau sutapo, kad šiemet kelios šventės tą vakarą „sukrito“ į vieną: į muziejų tauragiškiai pakviesti ne tik Tarptautinės muziejų dienos, bet ir Tauragės krašto muziejaus 25-mečio proga. Gal todėl tokį „dvigubą šventinį kokteilį“ pasirinkta minėti darbo dienos vakare?
Perskaičiusios programą į „Muziejų nakties“ renginius išsiruošėme dviese – Urtė Drąsutytė ir Morta Pipirienė. Po darbų nuskubėjusios prie Šubertinės ilgokai viena į kitą žvilgčiojome, nesuprasdamos, kur patekome. Gal per daug tikėjomės? Juolab, kad kitos šalies žiniasklaidos priemonės skelbė apie smagius, gerai nuteikiančius renginius įvairiuose miestuose.
Žvilt žvilgt. Aš į ją, ji į mane. Ar tikrai čia „Muziejų naktis“? Susižvalgome darkart. Išklausome tremtinių choro paruoštą programą, Tauragės rajono savivaldybės mero kalbą, inscenizuotą partizanų priesaiką. Viskas lyg ir gerai, bet kaip tai susiję su „Muziejų naktimi“? Gerbiame tremtinius, žmones, kuriuos praeityje sukrėtė skaudžios gyvenimo negandos, tačiau, manome, kad juos reiktų pagerbti kitomis atmintinomis datomis. Pirmoji renginio dalis, kuri baigėsi Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų ekspozicijos apžiūrėjimu (apsilankykite ir vaikus atsiveskite – tai „gyvos“ istorijos pamokos) buvo verta dėmesio, tačiau galvoje vis kirbėjo mintis, kad šita programa visai ne laiku ir ne vietoje.
Antroji dalis – kiek džiugesnė. Pilies kiemelį užpildė orkestro muzika, juos keitė jaunieji atlikėjai ir vyresniosios kartos meno kolektyvų pasirodymai. Tačiau netrukus mūsų laukė dar vienas netikėtumas – kadangi atėjome į „Muziejų naktį“, abi patraukėme prie muziejaus durų. Užrakinta. Eidamos prie kitų sutikome darbuotoją, kuri mums paaiškino, kad į muziejų bus galima įeiti tik visiems kartu, po koncerto. Kantriai laukėme.
Darbuotoja nemelavo. Paskutinė dainelė, durys atsidarė ir... visi lyg žąsiukai supuolė į muziejaus erdves. „Dabar eisime ten, o paskui ten“, – girdėjome nurodymus.
Tvarka turi būti, ji reikalinga, bet organizatoriai, manome, persistengė.
Nesklandumų neišvengta. Nors ir su mikrofonais rankose, tačiau ekspozicijų gidus sunku buvo girdėti, juo labiau suprasti, ką jie lankytojams sako. Vieni per kitus bandėme pamatyti eksponatus, bet veltui. Galiausiai vedlys ėmė skubinti – esą laikas spaudžia!
Kad pamatytume viską, ką norėjome, ateisime kitą kartą. Ar toks buvo organizatorių sumanymas? Mums pasirodė, kad žmonės, kurie stumdėsi nedidelėse muziejaus salėse, bandydami ką nors išgirsti ar daugiau pamatyti, jautėsi mažų mažiausiai nejaukiai ar net įžeisti.
Gal tiems, kurie nėra buvę „Muziejų nakties“ renginiuose kituose miestuose, toks vertinimas pasirodys kiek per griežtas ar perdėtas, tačiau turime su kuo palyginti.
„Tauragės žinių“ kalbos redaktorė Urtė Drąsutytė pirmadienį „Tauragės žinių“ kolektyvui su pasigėrėjimu pasakojo apie apsilankymą „Muziejų nakties“ renginiuose Šiauliuose. Gal ir neteisinga lyginti Tauragę su Saulės miestu, tačiau žmonės ten gyvena tokie patys. Pagrįstai kilo klausimas: kodėl taip išsiskyrė „Muziejų nakties“ – kultūros nakties – suvokimas ir pateikimas?
Buvo ten ir duonelės gaminimo pamokų Žaliūkių malūnininko sodyboje, prie kurios sparnus išskleidęs didis malūnas, ir teleskopu buvo galima žvilgtelti į žvaigždes. Arbata vaišino tautiniais rūbais pasipuošusios muziejaus damos. Net ir bulvių kepimas ant laužo greta minėto malūno tapo maloniais vakaro akcentais, suvienijusiais susirinkusius naktinėti šiauliečius. O ką jau kalbėti apie gyventojams suteiktą galimybę gaisrininkų keltuvu pakilti į daugiau nei 40 m aukštį tam, kad prieš akis atsivertų miesto panorama. Tegu ir kelioms minutėms. Žmonių eilė netruko nutįsti. Nemažai šiauliečių patraukė link Fotografijos muziejaus, kur tą vakarą buvo pristatytos naujos erdvės – terasa ant muziejaus stogo ir apžvalgos aikštelė. Būnant jose atsiveria nuostabūs miesto vaizdai. Taip pat gausiai žmonės rinkosi į Šiaulius garsinančią Chaimo Frenkelio vilą.
Jokiu būdu neteigiame, kad pas mus viskas blogai, o Šiauliuose tobula, tobulėti visuomet yra kur, tačiau ten išties buvo smagiau, jautėsi tikra šventė.
Nenorime nieko įžeisti ar sukelti pykčio. Reikia pripažinti, kad Tauragės miesto gyventojams ir svečiams turime ką parodyti, tačiau renginio pateikimo forma visuomenei šįkart pasirinkta ne pati geriausia.
Tokios šventės metu norėjosi matyti laimingus žmones. Ar galime po tokios šventės tikėtis, kad kitąmet jame dalyvaus jaunimas? Jei eisime tuo pačiu keliu, jie ateis tik todėl, kad lieps mokytojai, o atėję nesiklausys ir kaip šiemet tik varžysis, kuris pasidarys geresnę asmenukę (nuotrauka, kai pats save fotografuoji).
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Be kita ko, reiktų paminėti, kas scenoje pilies kiemelyje pasirodę dainininkai, muzikantai ir šokėjai išties verti pagyrimo. Tačiau „Muziejų nakties“ dėmesys pirmiausia būna sutelktas į muziejus, į atgijusią istoriją ir eksponatus. Į tai, kaip gyventojams patrauklia forma pristatyti krašto turtą. Tinka čia gal kiek ir banalus, tačiau teisingas pasakymas: norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. O gal niekas nenorėjo? Į šį klausimą gali pabandyti atsakyti tie, kurie dalyvavo renginiuose pirmadienį.
Tikime, kad kitais metais ši šventė Tauragėje įgaus kitą prasmę, o žmonės susirinks drauge pabūti, pabendrauti, savo žinioms ir kultūra pasidalinti. Mūsų noras vienas – išmokti džiaugtis, linksmintis ir švęsti, kai yra šventė. Su šypsenomis veiduose ir atviromis širdimis.
O gal viso šito Tauragėje nė nereikėjo pavadinti „Muziejų naktimi“ ir problemos kaip nebūta?
Tebūnie tai mūsų, jaunų žmonių nuomonė. Peikite, girkite mus ar smerkite. Tačiau pripažinkime, naujo vėjo gūsio mūsų muziejuje, oi, kaip reikia.
